Kitais metais dvidešimtąsias gyvavimo metines minėsiantis Klaipėdos „Fortūnos“ klubas uostamiestyje krepšinio tradicijas skleidžia Ramunės Kumpienės iniciatyva. Šiam sportui atsidavusi krepšinio entuziastė nuo pat pradžių tiek treniravo, tiek administracijoje vadovavo 1999 m. įkurtai miesto reprezentacinei moterų komandai.
2015 m. jos treniruojamai „Fortūnai“ penktąkart klubo istorijoje iškovojus šalies čempionato bronzą, R. Kumpienė pasitraukė iš vyr. trenerės posto ir jį užleido iš Klaipėdos „Neptūno“ komandos trenerių štabo persikėlusiam Viliui Stanišauskui.
Nuo to laiko R. Kumpienė visą dėmesį skiria ir rūpinasi, jog atėjus rudeniui „Fortūna“ būtų pasirengusi startuoti ir kovoti su stipriausiomis Lietuvos komandomis.
Tiesa, „Fortūnos“ prezidentė nuo treniravimo visiškai neatitrūko – ji dirba Klaipėdos krepšinio talentų kalvėje Vlado Knašiaus krepšinio mokykloje, kur stebi ir augina pamainą moterų komandai.
Apie tai, „Fortūnos“ netektis, netikėtus jaunų krepšininkių sprendimus pasitraukti iš krepšinio, klubo siekius ir kita „Moterulyga.lt“ kalbėjosi su R. Kumpiene prieš antradienį vyksiančias pirmąsias klaipėdiečių namų rungtynes su Vilniaus „Kibirkštimi“. 18 val. prasidėsiantį mačą tiesiogiai transliuos MultiGyn Moterų lygos „Facebook“ puslapis ir DELFI TV.
– Buvo pranešimų, jog strigote burdami sudėtį. Kaip pavyko susikomplektuoti? – „Moterulyga.lt“ paklausė R. Kumpienės.
– Tie pranešimai buvo daugiau skleidžiantys netiesą. Mes tiesiog laukėme papildomo finansavimo iš miesto, galvojome, kad jį gausime rugpjūčio mėnesį ir dėl to labai neskubėjome. Ką norėjome įsigyti iš žaidėjų, tą ir pasiėmėme. Ar tai būtų buvę birželio mėnuo, ar rugpjūčio, niekas nebūtų pasikeitę. Ko mes norėjome, tą ir turime savo komandoje, ir tai, ką leidžia mūsų finansinės galimybės.
– Po to, kai jūs užleidote vyr. trenerės postą, Vilius Stanišauskas šiose pareigose pradėjo ketvirtą sezoną. Kiek klubas yra patenkintas jo progresu?
– Jeigu būtume nepatenkinti, tai tikriausiai nepratęstume sutarties, nes po praėjusio sezono jį buvo pasibaigusi. Matome, kad treneris tobulėja, taip pat – jo santykiai moterų komandoje, nes dirbti su vyrais yra visai kita specifika. Jo bendravimas ir psichologija moterų atžvilgiu taip pat tobulėja, mes randame bendrą kalbą ir džiaugiamės, kad jam tinka mūsų sąlygos ir reikalavimai. Kartu einame pirmyn.
– Po praėjusio sezono pasitraukė dvi ryškios krepšininkės – Sandra Baliutavičiūtė ir Roberta Mizgerytė, kurios nusprendė baigti karjeras. Ar bandėte išlaikyti jas?
– Roberta mūsų net neklausė – kabinti sportbačius ar ne. Mes visa tai sužinojome post factum, kai visu atgarsiu ėjo straipsniai, tada ir mūsų paklausė, kaip čia yra. Manau, tai – jos sprendimas. Kaip ir minėjau, aš labai tikiuosi, kad po kažkiek tai laiko ji sugrįš atgal į krepšinį. Dėl Sandros, labai džiaugiamės, kad ji mums atidavė labai daug jėgų praėjusį sezoną. Žinant, kiek ji metų jau atidavusi krepšiniui, bandėme dar kalbinti ir treneris dar klausė dėl kito sezono, bet tai yra jos apsisprendimas ir mes jį tikrai labai gerbiame. Iš pagarbos žaidėjai mes nebuvome labai labai įkyrūs.
Mūsų tikslas kaip visada yra auginti pamainą. Šiais metais dar labiau akcentuojame, kad nebijotų duoti daugiau minučių jaunoms žaidėjoms, po minutę, po dvi per kėlinį, nes pusė mūsų komandos krepšininkių yra labai jaunų, o kita pusė – jau patirtį turinčios žaidėjos.
Mes praradome tris krepšininkes, kažkodėl niekas nekalba apie Eriką Kregždytę. Ji lygiai taip pat pakabino sportbačius ir nežaidžia jokioje kitoje komandoje. Mums ir dėl jos yra labai gaila. Jos lygiai taip pat, kaip ir Robertos, nesustabdė jokia trauma, abi – jaunos, tikrai galinčios žaisti, bet jos kažkodėl padarė tokį sprendimą. Labai tikiuosi, kad praėjus kažkiek laiko, užsinorės vėl žaisti. Pateisinama yra tada, kada žmogus turi nebesportuoti dėl sveikatos. Tuomet būna labai daug ašarų, o čia sveikata leidžia, bet nebenori. Manau, kad praeis tam tikras laikas ir užsinorės.
– Reiškiate viltį, kad Erika ir Roberta galbūt dar sugrįš. Gal teko kalbėtis su jomis asmeniškai ir žinote, ką nors daugiau?
– Su R. Mizgeryte nekalbėjome, sužinojau tik iš straipsnio, kad ji baigia karjerą. Aš tik kalbėjausi su ja siūlydama žaisti užsienio klube ir labai tikėjausi, kad ji žais. Roberta turėjo pasiūlymą, bet tik nežinau, kokios sąlygos. Ji man pasakė, kad turi susižinoti sąlygas, ir daugiau nieko nekalbėjome. Su Erika teko kalbėti ir bandžiau dar pakviesti, nes ji yra Klaipėdoje, gyvena ir dirba. Ji pasakė, kad šiai dienai ne. Nepriversi juk žmogaus. Jis turi norėti, kad akys degtų, kad būtų nauda. Jeigu pasisodintume nenorintį žmogų, tai būtų daugiau problemų nei naudos.
– Klaipėdos komanda išsiskiria tuo, kad savo sudėtyje turi daug jaunų krepšininkių, kurias siekia grūdinti aukščiausio lygio kovoms. Kurios iš jų labiausiai jus džiugina?
– Sunku pasakyti, šitą klausimą tikriausiai reikėtų užduoti treneriui. Aš labai tikiuosi, kad dabartinėms jaunoms žaidėjoms dar reikia metų, nes joms labai daug reikia įdėti darbo, kad matytųsi rezultatas, o jis tebėra procese. Pareina dar jaunesnė karta ir labai tikiuosi, kad jos parodys, ką sugeba. Dabar treneris džiaugiasi pačia jauniausia mūsų komandos nare Dominyka Gerkyte, kuriai – 15 metų. V. Staniškauskas labai ją giria. Dar nematėme, bet gal pamatysime su Vilniaus „Kibirkštimi“, kaip seksis jai, galbūt bus daugiau laiko skirta, nes su Kauno „LSMU-Aistėmis“ gavo labai nedaug laiko žaisti, todėl sunku pasakyti. Bet jai drąsos užtenka.
– Pati dirbate Vlado Knašiaus krepšinio mokykloje, praėjusį sezoną laimėjote šešiolikmečių čempionatą. Kokias tendencijas pastebite Klaipėdoje – ar daugėja mergaičių krepšinyje, ar noriai renkasi šią sporto šaką?
– Šiais metais labai džiaugiuosi dėl savo komandos. Pavasarį laimėjome U16 čempionatą praktiškai su jaunesnėmis mergaitėmis, turėjau tik keletą žaidėjų tų pačių metų, o šį rudenį laimėjome jaunučių žaidynes. Kokios tendencijos? Sakyčiau, negalima mauti ant to paties kurpaliaus mergaičių ir berniukų krepšinio. Mergaitėms reikia sudaryti žymiai geresnes sąlygas tiek laiko treniruotėms, tiek bazės atžvilgiu, kadangi mes labai sunkiai surenkame mergaites, nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, mes vieną komandą renkame kokius 3-4 metus. Toliau, treniruočių laikas – netinkamas. Žinome, kad mergaitės be krepšinio dar lanko šokius, dailę, muziką ir tos, kurios nori žaisti krepšinį, labai derina. Ir tėvai nori, kad jos mokėtų groti, šokti, piešti… Jeigu neina sudaryti treniruočių grafikų, tai jos tiesiog pavaikšto, pavaikšto ir pasirenka, nes tėvai nelabai palaiko. Yra tėvų, kurie palaiko, bet yra tėvų, kurie nepalaiko. Yra geras pasakymas: „Ji eina į muzikos mokyklą, mes negalime praleisti.“ Aš sakau: „O čia yra krepšinio mokykla. Kodėl čia galite praleisti?“
Reikia įrodyti, kad krepšinis, kaip ir muzika, irgi yra labai svarbu. Mes, treneriai, turime sukurti tokią atmosferą, kad mergaitės rinktųsi krepšinį, o ne muziką (juokiasi). Aišku, galima suderinti, turiu daug pavyzdžių, kuomet mergaitės baigia ir gerai žaidžia, ir gerai groja. Čia yra tik noro klausimas.
Su mergaitėmis mums reikia geresnių sąlygų. Yra mano pavyzdys. Dabar turiu 2009-2010 metų grupę ir pernai mano treniruočių laikas buvo nuo 13.30 val. iki 15 val. Mergaitės nespėdavo ateiti iš mokyklos, nes joms tik 14 val. baigiasi pamokos. Ir aš visus metus ėjau ir sakiau, kad pakeistų mano laiką. Man gaila savo darbo ir laiko, nes vienos gali ateiti vieną dieną, antros – antrą, o trečios – trečią. Po vieną treniruotę per savaitę nėra gerai, nors ateinu ir dirbu, bet kiekvieną dieną vis kitos mergaitės. Šiais metais man pakeitė laiką ir aš turiu pilną salę mergaičių, nes jos suspėja ateiti.
– Visgi galiausiai buvote išgirsta…
– Taip, žinokite, aš kovoju (juokiasi). Aš už savo mergaites, už savo darbo sąlygas tiesiog kovoju. Jeigu to nedaryčiau, tikriausiai nebūtų nei tos grupės, nei kažko tokio. Įrodžiau direktoriui, kad man reikalingas kitas laikas, ir dabar džiaugiuosi, kad jos ateina, aš 2009-2010 m. grupėje turiu 20 mergaičių, iš kurių 14 ar 15 visada būna. Džiaugiuosi, kad federacija sugalvojo mažutėms Lietuvos estafečių čempionatą „Vikruolių taurė“. Manau, kad bus labai įdomu, jos pačios yra susidomėjusios. Po truputį pradėjome ruoštis.
– „Fortūna“ paskutinį kartą tarptautiniame fronte žaidė 2014 metais, kada kovojo FIBA Europos taurėje, tačiau dabartinis čempionato modelis suteiks tarptautinės patirties. Kiek tokiai Klaipėdos komandai trūko to?
– Viskas priklauso nuo finansavimo. Aš esu pasidariusi lentelę nuo 2003 metų, kada startavome Moterų lygoje, kiek mes surinkdavome biudžeto, iš kur gaudavome pinigų. Aiškiai matosi, kai tik turėdavome didesnį biudžetą, mes dalyvaudavome Europos taurėje. Negali prisiimti įsipareigojimų, kurių negalėsi įvykdyti. Tai nėra pigu.
Šiai dienai yra labai sunku su finansavimu, su biudžeto surinkimu, taip, žinokite, dar nėra buvę niekada. Rėmėjai traukiasi, mažina finansavimą. Atrasti vieniems patiems yra žiauriai sunku, reikia užtarimo, pagalbos tiek iš miesto, tiek iš federacijos pusės. Mes jau tuos dalykus apkalbėjome per posėdį ir tikimės. Bandysime šitą sezoną ištempti, bet jeigu niekas nesikeis… Jeigu „Fortūna“ pasitrauktų iš Moterų lygos, tai pasitrauktų vien dėl finansavimo, dėl biudžeto, o ne dėl kažkokių kitokių priežasčių. Šitiek metų įdėta ir turint tokią patirtį, šitas darbas tikrai yra įdomus ir patinka, bet jis yra labai sunkus, kada tu turi eiti, įrodinėti ir prašyti pinigų komandos išlaikymui.
– Kitų kelių įtikinti moterų krepšinio produktu be prašinėjimų nėra?
– Vyrų krepšinyje daroma tas pats, tik jiems lengviau. Pas mus tarp vyrų ir moterų yra per dideli skirtumai, ko neturėtų būti – mes turėtume gerbti visus vienodai: ir žiūrėti, ir palaikyti, ir būti matomiems. Kodėl reikia demonstruoti tik moterų grožio konkursus? Visi turi būti matomi vienodai, tada kažkiek bus ir kiti rezultatai. Dabar federacija deda pastangas, kad mes būtume labiau matomos, bet negalvoju, kad tas kažkiek jau yra gerai – tikrai yra nepakankamai. Dar reikia atrasti būdų, dėl to ir siūlome – kol nėra taip išpopuliarinta, atvira ir matoma, turi mums padėti išsilaikyti ir pati federacija. Nesakau, kad jie turi mums skirti pinigų, bet turėtų kažkaip padėti klubams sugeneruoti rėmėjus.
– Kaip jums pačiai naujas bendro čempionato modelis?
– Dabar yra sunku pasakyti, bet įdomybė yra. Šiai dienai matome spragų tvarkaraštyje. Nors antradienį žaisime antras šio sezono rungtynes, bet jos mums yra kaip pirmosios sezono rungtynės. Juokaujame, kad kiekvieną kartą turime ruoštis kaip pirmoms rungtynėms, kadangi 20 dienų pertrauka tarp rungtynių yra per didelė. Planavome, kad bus vienos rungtynės per savaitę ir tai jau yra per mažai.
– Ko „Fortūna“ sieks šį sezoną?
– Kaip ir visais metais, geriausiai pasiruošti kiekvienoms rungtynėms ir kovoti su kiekvienu varžovu. Žinoma, šį sezoną norėtume prizinės vietos.
