Šviežiausiai aukščiausiosios Lietuvos lygos žemėlapyje iškilęs Ukmergės „Vilkmergės“ klubas pastarąją vasarą buvo arti to, jog iš jo išnyktų.
Foto galerija
Viskas linko link to, jog kiek daugiau nei 20 tūkst. gyventojų turintis miestas būtų sustabdęs savo veiklą stipriausias šalies komandas globojuojančių savivaldybių kompanijoje, tačiau galiausiai taip neįvyko.
Į gilius pasvarstymus pasinėrusi ekipos prezidentė Rima Boškevičienė nustūmė į šalį pirminį apsisprendimą ir, sulaukusi stipraus palaikymo, ėmėsi įprastinio darbo vasaros metu – burti komandą.
„Iš tikrųjų buvau priėmusi sprendimą nedalyvauti šį sezoną, nes finansinė padėtis tikrai nėra džiuginanti, – tinklalapiui „Moterulyga.lt“ kalbėjo R. Boškevičienė. – Vis tik gavosi taip, kad tą žingsnį žengiau ir, manau, rezultatu galima džiaugtis.“
Nepaisant daugėjančių iššūkių, R. Boškevičienė su trečią sezoną „Vilkmergę“ aukščiausiame lygyje treniruojančiu Gitautu Kievinu priešaky subūrė konkurencingą sudėtį, sieksiančią pasikandžioti tiek vietiniame fronte, tiek bendrame čempionate su Latvijos ir Estijos komandomis.
Pirmuosius du mačus pralaimėjusi „Vilkmergė“ sekmadienį išvykoje stos į kovą su tokį pat rezultatą sezono starte užfiksavusia Šiaulių „Šiaulių-Universiteto“ ekipa. Prieš šį mūšį – pokalbis su Ukmergės komandos vadove.
– Kas pakeitė jūsų pirminį sprendimą trauktis? – „Moterulyga.lt“ paklausė R. Boškevičienės.
– Kadangi esu klubas vadovė, o tam klubui yra tikrai nemažai metų, turime veteranių komandą, tad tos veiklos yra ir kitokios nei tik su aukščiausios lygos komanda. Reikia atiduoti labai daug laiko ir jėgų, turiu tiesioginį kitą darbą ir ant mano pečių viskas yra sugulę. Džiaugiuosi, bet viskas yra ne taip paprasta.
– Prakalbote apie sunkiai surenkamą biudžetą. Ar dabar esate juo patenkinta?
– Moterų krepšinyje Lietuvoje biudžetu pasidžiaugti turbūt negali nė vienas Lietuvos klubas, išskyrus turbūt dvi komandas, kurios, jaučiu, finansiškai stipriau atrodo už kitas. Mes esame mažas miestas, lyginant su kitomis komandomis, tai, be abejo, komandą išlaikyti ne taip paprasta, o biudžetas sakyčiau, kad auga. Džiaugiuosi ir dėl to žengiau tą žingsnį. Turėjau rajono vadovų ir mero Rolando Janicko palaikymą. Buvo sudėliota sporto tarybos programa trejiems metams, dėl to kaip ir slėgė toks įsipareigojimas, kad vis tik turėčiau žengti tą žingsnį, nepaisant visų sunkumų. Bet aš esu optimistė, dėl to tikiuosi, kad viskas bus gerai.
– Tarpsezoniu ekipą paliko lyderė Martyna Petrėnaitė. Bandėte ją išlaikyti ar ji jau buvo anksčiau apsisprendusi išvykti į užsienį?
– Aš tikrai gerbiu kiekvienos žaidėjos pasirinkimą ir nuomonę, kiekvienas turi teisę. Pabendraujame su Martyna, karts nuo karto susirašome. Ji iš tikrųjų senokai norėjo išvykti į užsienį. Buvo tokia mintis, jeigu neišvyks, gal ir prisijungs prie mūsų komandos. Žinant mūsų biudžetą ir vertinant galimybes, skaičiavomės, bet jos visgi jos pozicija buvo žiūrėti į užsienio klubus.
– Ukmergės komandai pavyko pasikviesti patyrusią Gabrielę Šulskę. Ko tikitės iš šios krepšininkės?
– Tai – trenerio Gitauto nuopelnas, jis daugiau kontaktuoja su žaidėjomis. Jo nuomonė yra labai svarbi, Gitautą išlaikyti irgi sudėtinga, nes didelio biudžeto tikrai neturime. Bendraujame su žaidėjomis ir kartu randame bendrų kompromisų. Manau, kad profesionali komanda turėtų per dieną turėti po dvi treniruotes, tuo metu pas mus yra visiškai kitokia situacija – žaidėjos važinėja iš Kauno, Vilniaus, Panevėžio. Žaidėjoms stengiamės sudaryti tam tikras sąlygas, kad jos dar galėtų savo poreikius tenkinti. Šiuo atveju, Gabrielė augina mažą vaiką. Ji – labai svarus žmogus mūsų komandoje ir mes tuo labai džiaugiamės. Taip pat tikimės, kad bus indėlis į bendrą komandos rezultatą.
– Sujungus čempionatą su Latvijos ir Estijos komandomis, „Vilkmergei“ bus šansas įgyti solidžios tarptautinės patirties. Kaip jums šis naujas modelis?
– Kadangi Lietuvos komandų geografinė situacija traukiasi, matyt, dėl to buvo priimtas toks sprendimas. Aišku, prieš sezoną dalyvavome tarptautiniame turnyre ir praeitais metais bandėme išvažiuoti pasižaisti, bet aukštesniame lygmenyje tai bus nauja patirtis. Manau, kad ta patirtis yra svarbi – kai merginos žaidžia daugiau jų rungtynių, jų lygis auga. Šiai dienai moterų krepšinis Lietuvoje ir ne tik gauna nepakankamai dėmesio, o Lietuvoje, manau, kad tai turėtų būtų kompleksiškai ir strategiškai užauginama nauja karta nuo mažens. Neturi būti spragų tarp kartų kaitos. Rajonuose tikrai nėra daug krepšininkių, jeigu pažvelgus geografiškai, tai, berods, 11 savivaldybių yra likusių su moterų krepšiniu. Tai žaidėjos negali ateiti iš kažkur.
– Ar „Vilkmergės“ klubas kada nors ateityje sau galėtų leisti tokią prabangą dalyvauti Europiniame moterų turnyre?
– Tikrai mėgstu iššūkius. Tam, kad tikrai būtų naudinga žaidėjoms, kad jos psichologiškai nebūtų traumuojamos, lėšų tikrai galima surasti, sakykime, jeigu tam iškeliamas tikslas ir koncentruojamės ties tuo.
– Kaip mergaitės Ukmergės žiūri į krepšinį kaip sportą?
– Manau, kad mūsų komandos dalyvavimas aukščiausioje lygoje turėjo labai svarbų vaidmenį rajono mergaičių krepšinio ugdyme. Per pirmuosius du sezonus kiekvienose namų rungtynėse turėjome darželio ir sporto centro pradinukių komandas, kurios vedė į aikštę žaidėjas. Suburta tiek tėvų, tiek mažų mergaičių bendruomenė, auganti karta ir manau, kad tai – gera perspektyva ateičiai. Be abejo, klube žaidžia ir ukmergiškės, bet sporto mokyklos komanda negali pasidžiaugti labai dideliais laimėjimais. Tačiau mes turime gilias šaknis: Rima Valentienė, Rima Petronytė, Vita Kuktienė – tikrai garsios buvusios krepšininkės.
