Dabar jau buvusi Vilniaus „Kibirkšties“ komandos krepšininkė Gabija Meškonytė pradeda legionierės karjerą ir nuo kito sezono vilkės Lenkijos klubo Krokuvos „Wisla“ marškinėlius.
21-erių metų G. Meškonytė „Kibirkšties“ komandoje praleido ketverius metus ir per tą laiką triskart iškovojo Lietuvos čempionato bronzos medalius bei sykį pasipuošė sidabru. Puolėja dukart žaidė taurės finale bei tapo Lietuvos rinktinės žaidėja.
Praėjusiame sezone G. Meškonytė buvo viena iš „Kibirkšties“ komandos lyderių ir per rungtynes vidutiniškai pelnydavo po 16 taškų, atkovodavo po 4 kamuolius bei atlikdavo po 3 rezultatyvius perdavimus.
Prieš naująjį sezoną Lenkijoje G. Meškonytė šiuo metu mėgaujasi atostogomis, tačiau turėjo laiko prisiminti visus metus praleidus „Kibirkšties“ komandoje.
„Prisiminimai patys geriausi, – šyptelėjo G. Meškonytė. – Su komanda iškovojome daug įsimintinų pergalių, patyrėme ir skaudžių pralaimėjimų, tačiau viskas tik padėjo mums tapti geresnėmis žaidėjomis ir artimesnėmis už aikštelės ribų. Komandos branduolys per ketverius mano metus išliko panašus, todėl tikrai gerai viena kitą suprasdavome.“
– Kas labiausiai Jums įsiminė? – bckibirktis.lt paklausė G. Meškonytės.
– 2016 metais laimėta bronza prieš favoritėmis laikytas „Utenos“ krepšininkes ir 2017-2018 metų sezono patekimas į Lietuvos krepšinio lygos finalą. Pirmoji bronza įsiminė labiausiai dėl to, kad tai buvo pirmasis mano iškovotas medalis ir dėl Shenitos Landry metimo paskutinėmis sekundėmis, kuris ir nulėmė mūsų pergalę. Patekimas į LMKL finalą taip pat buvo įsimintas, nes nugalėjome tuo metu vieną iš stipriausių komandų „Sudūvą“ ir pirmą kartą su atjaunėjusia „Kibirkšties“ komanda patekome į finalą.
– Ko labiausiai išmokote?
– Pirmaisiais metais mokiausi visko. Nors anksčiau buvau žaidusi moterų lygoje „Jaunųjų talentų” komandoje, tačiau „Kibirkšties” lygis buvo tikrai aukštesnis. Buvo daugiau patyrusių krepšininkių, trenerių, kurie stengėsi padėti tapti geresne žaidėja. Paskutiniai dveji metai buvo tie, per kuriuos įgavau daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir pajutau, kad pati galiu priimti sprendimus ir imtis iniciatyvos svarbiais momentais.
– Ko labiausiai trūks?
– Komandos draugių. Kaip ir sakiau, su daugeliu merginų žaidžiau ketverius metus, su kai kurioms dar daugiau, todėl tapome tikrai artimos.
– Ar seksite „Kibirkšties“ žaidimą?
– Žinoma, kad seksiu ir tikiuosi išvysti kito sezono pabaigoje su aukso medaliais ant kaklo.
