Kristė Timofejeva vėl klausosi trenerio nurodymų po sugrįžimo į krepšinį – krepšininkė beveik 10 mėnesių buvo motinystės atostogose.
Kauno Aistės-LSMU / Tvarkaraštis
Kauno Aistės-LSMU
Rygos TTT
Rygos BJBS29-erių puolėja praėjusį sezoną džiaugėsi „Huawei Moterų lygos“ A diviziono bei Karalienės taurės titulais. Abu laimėjimai iškovoti su Vilniaus „Kibirkštimi-MRU“.
K. Timofejeva buvo svarbi vilniečių komandos dalis – A divizione fiksavo 7,3 taško, 3,8 atkovoto kamuolio, 2,9 rezultatyvaus perdavimo ir 9 naudingumo balų statistiką per 22 žaidimo minutes.
Baltijos čempionate 180 cm ūgio puolėja rodiklius sugebėjo dar kiek pagerinti – 8,8 taško, 5,8 atkovoto kamuolio ir 10,8 naudingumo balo.
„Tikrai stebėdavau krepšinį, – rutiną atostogų metu moterulyga.lt apibūdino K. Timofejeva. – Buvo minčių, jog per motinystę atitrūksiu nuo krepšinio, tačiau buvo atvirkščiai, dar labiau ši pertrauka sustiprino norą grįžti, stebėti bei domėtis krepšiniu.“
Sausio 29 d. krepšininkė žengė į aikštelę, bet jau su kitais marškinėliais – po dvejų su puse metų pertraukos sugrįžo į Kauno „Aistes-LSMU“.
Pirmajame mače su Talino „TalTech“ K. Timofejeva surinko 9 taškus, atkovojo 4 kamuolius ir sukaupė 9 naudingumo balus. Per kitus du mačus krepšininkės minučių skaičius pakilo nuo 18 iki 28.
Kaunietės A divizione užima antrąją vietą (6-2), o Baltijos čempionate žengia penktos (8-9).
„Forma dar nėra pati geriausia ir iki tol reikės nemažai padirbėti. Tikrai nėra lengva, po tokios ilgos pertraukos grįžti, dar tikrai reikės adaptuotis ir prie greičių, ir prie fizinio kontakto, derinių, tad dar laukia ilgas kelias iki tos puikios formos“, – pasakojo K. Timofejeva.
Tinklalapyje moterulyga.lt – pokalbis su K. Timojefeva apie sugrįžimą į krepšinį, ryšį su „Kibirkštimi“, formos atgavimą ir šansą sugrįžti į Lietuvos rinktinę.
– Karjera jau gan stipriai įsibėgėjus, krepšinyje gan nemažai laiko praleista. Ar jautėsi poreikis ir be motinystės atostogų kažkiek atsipūsti?
– Visad būdavo minčių, ypač sezono viduryje, kad visai neblogai būtų atsikvėpti ir pailsėti, bet užtekdavo po sezono dvi savaitėles paatostogauti, atsipūsti, ir žiūrėk jau vėl norisi sportuoti, judėti.
– Ar pertraukos metu dažnai žiūrėdavote krepšinį per televizorių, gyvai arenoje?
– Tikrai stebėdavau, buvo minčių, jog per motinystę atitrūksiu nuo krepšinio, tačiau buvo atvirkščiai. Ši pertrauka dar labiau sustiprino norą grįžti, stebėti bei domėtis krepšiniu.
– Be krepšinio praleidote apie 10 mėnesių. Papasakokite, kaip gaivinote formą, kiek sunku tai buvo?
– Forma dar nėra pati geriausia ir iki tol reiks nemažai padirbėti. Tikrai nėra lengva, po tokios ilgos pertraukos grįžti, dar tikrai reiks adaptuotis ir prie greičių, ir prie fizinio kontakto, derinių, tad dar laukia ilgas kelias iki tos puikios formos.
– Kas kelia daugiausiai džiaugsmo sugrįžus žaisti ir ar yra padidėjusio nerimo, kai atsirado vaikas šalia?
– Didžiausias džiaugsmas yra sugrįžti ir, žinoma, mėgautis krepšiniu. Buvau pasiilgus bendravimo su merginomis, su treneriais, visais personalo nariais. Žinoma, pasiilgau ir treniruočių, fizinio kontakto.
Dėl nerimo, tai nepasakyčiau, jog jis atsirado. Tiesiog pradedi kitaip į viską reaguoti, ramiau, paprasčiau. Kaip tik gal atvirkščiai – atsirado vidinė ramybė.
– Yra elementų, kurių neprarasi, kaip metimas, žaidimo skaitymas ir taip toliau. Ko gero, sunkiausia dalis buvo, ir turbūt yra, atgauti fizines savybes?
– Tikrai taip, noras yra didelis grįžti kuo greičiau, tačiau dar fizinės galimybės duoda suprasti, jog dar reikia laiko įsivažiuoti.
– Pernai su Kibirkštimi-MRU susišlavėte visus titulus. Ar teko per šį laikotarpį dar pabendrauti su merginomis?
– Žinoma teko, ir, manau, tas bendravimo ryšys su kai kuriais žmonėmis liks visą gyvenimą. Vilniuje praėjo du nuostabūs sezonai, kur teko visko patirti. Tiek puikių pergalių, tiek skaudžių pralaimėjimų. Tačiau tikrai nesigailiu, jog teko pabuvoti tokiame profesionaliame klube.
– Sugrįžote į komandą, kurioje žaidėte prieš du sezonus. Kaip vyko derybos su Kauno ekipa? Galbūt jie norėjo, kad šiek tiek anksčiau grįžtumėte?
– Derybos visko sklandžiai, jokio spaudimo, kad greičiau grįžčiau, nejutau. Tikrai visas klubas, pradedant nuo direktoriaus ir baigiant žaidėjomis, kantriai laukė.
– Kaip įvertintumėte sužaistas rungtynes? Ar buvo šiokio tokio jauduliuko prieš grįžimą į profesionalų krepšinį?
– Esu toks žmogus, kuris visad jaučia jauduliuką, bet esu susigyvenus su juo ir jau žinau, kaip su juo elgtis. O tas kelias rungtynes vertinu dvejopai. Džiaugiausi, kad debiutavau, tačiau šie mačai parodė, kad turiu dar daug dirbti, jog padėčiau komandai žymiai daugiau.
– Kokį spėjote susidaryti vaizdą iš šalies apie dabartinę Aisčių-LSMU komandą?
– Komanda jauna, bet ambicinga, su charakteriu, tad esu užtikrinta, jog jei nukreipsime gera linkme tuos charakterius ir ambicijas – tikrai galime kovoti bei pasiekti neblogų titulų.
– Prieš metus žaidėte ir rinktinėje Europos čempionato atrankos varžybose. Galbūt jau teko pasikalbėti su Rimantu Grigu apie tolimesnę ateitį? Jei ne, kiek toli jaučiatės su dabartine forma nuo rinktinės lygio?
– Dar neteko ir kol kas tikrai esu tolokai nuo savo gerosios formos, bet laiko yra, dar rankų nenuleidžiu.
– Neseniai Lietuvos krepšinio federacija iškėlė tikslą – patekti į Europos čempionatą. Kaip manote, tai – įgyvendinamas uždavinys?
– Visad tikėjau Lietuvos moterų rinktine, tad ir dabar galiu drąsiai sakyti, jog tikiu, kad tikslas bus įgyvendintas.
