Ugnė Kučinskaitė per savo trumpą krepšininkės karjerą jau spėjo pagilinti savo žinias įvairiose aplinkose. 20-metė Vilniaus universiteto auklėtinė iki studijų stažavosi Jungtinėse Amerikos Valstijose.
20-metė puolėja sausį per trejas rungtynes vidutiniškai žaidė po 28 minutes, įmetė po 14,3 taško, atkovojo po 14,7 kamuolio, atliko po 4,7 rezultatyvaus perdavimo, blokavo po 1 metimą ir rinko po 29 naudingumo balus.
U. Kučinskaitei tai buvo rezultatyviausias ir naudingiausias sezono mėnuo. Be to, mergina užsitarnavo „Huawei Moterų lygos“ B diviziono sausio žaidėjos titulą.
Ji sausį pakartojo asmeninį atkovotų kamuolių rekordą, kai akistatoje su „Patriotėmis“ sugriebė 21 kamuolį. Vidurkiuose taip pat atsispindi dominavimas po krepšiu, nes U. Kučinskaitė rinko daugiau atšokusių kamuolių nei taškų.
„Kažkiek gal ir keista, dažniausiai būna atvirkščiai, – apie keistą statistiką moterulyga.lt atviravo U. Kučinskaitė. – Labai gerai atsimenu, kai teko dengti gerokai už save aukštesnę ir stipresnę varžovę. Tada treneris pasakė, kad norint atsikovoti kamuolį, dažniausiai nereikia daug talento ir didelių įgūdžių. Svarbiausia labai norėti ir kovoti.“
Puolėjos vedamos praėjusio sezono vicečempionė, Vilniaus universiteto komanda, sausį laimėjo visas trejas rungtynes. Loretos Berūkštienės auklėtinės per 16 turų yra iškovojusios 10 pergalių ir B divizione rikiuojasi ketvirtoje pozicijoje.
U. Kučinskaitės indėlis yra labai svarbus galutiniame rezultate. Juolab, kad krepšininkė save yra išsibandžiusi JAV ir šią patirtį galėjo palyginti su Lietuva.
„Didžiausią skirtumą pastebėjau treniruočių intensyvume ir pasiruošime. Prieš kiekvieną treniruotę turėdavome planą ir viskas vyko itin sklandžiai. Didžiausią skirtumą, kurį jaučiu – žaidimo greitis“, – Lietuvą ir JAV lygino U. Kučinskaitė.
Tinklalapiui moterulyga.lt U. Kučinskaitė papasakojo apie statistiškai puikų sausį, atsiradimą JAV privačioje mokykloje ir šio sezono VU tikslus.
– Mėnesio rodikliai išties įspūdingi. Ar yra kažkiek keista ir kaip paaiškintumėte, kad atkovojote daugiau kamuolių nei pelnėte taškų?
– Kažkiek gal ir keista, dažniausiai būna atvirkščiai. Labai gerai atsimenu, kai teko dengti gerokai už save aukštesnę ir stipresnę varžovę. Tada treneris pasakė, kad norint atsikovoti kamuolį, dažniausiai nereikia daug talento ir didelių įgūdžių. Svarbiausia labai norėti ir kovoti. Jei ir ne visada pavyksta gerai pataikyti, visada stengiuosi kovoti ir susirinkti visus kamuolius po krepšiu.
– Kas leido pastaruoju metu įgauti tokią sportinę formą?
– Manau, kad labiausiai man padeda skirtingų aktyvių veiklų derinimas. Laisvalaikiu dar žaidžiu softbolą ir visai naują sporto šaką beisbolą, taip pat stengiuosi palaikyti sportinę formą savarankiškai ir niekada neatsisakau pasivaikščiojimų. Dar prisideda krepšinio treniruotės ir, manau, taip įvairiapusiškai ir įgaunu gerą sportinę formą.
– Papasakokite plačiau apie savo patirtį už Atlanto: kodėl ten buvote, kaip atsiradote ir kaip buvote susijusi su krepšiniu?
– JAV atsiradau gan netikėtai. Dar 2017 metų vasarą buvau krepšinio stovykloje Kaune, kurioje man pasiūlė išbandyti savo jėgas JAV. Viskas vyko labai netikėtai, nes dar tik prieš šiek tiek daugiau nei metus buvau atsikrausčiusi iš Utenos į Kauną, dėl to paties krepšinio.
Neturėjau daug laiko apsispręsti, bet žinojau, kad nepabandžiusi pasigailėsiu. Taip atsidūriau Kanzaso valstijoje, „Sunrise Christian“ akademijoje. Šioje akademijoje turėjau galimybę mokytis privačioje mokykloje ir būti puikios krepšinio programos dalimi.
– Kuo labiausiai skiriasi JAV ir Lietuvos moterų krepšinio subtilybės, treniruotės?
– Tikriausiai didžiausią skirtumą pastebėjau treniruočių intensyvume ir pasiruošime. Prieš kiekvieną treniruotę turėdavome planą ir viskas vyko itin sklandžiai. Didžiausią skirtumą, kurį jaučiu – žaidimo greitis. Krepšinis JAV greitesnis, daugiau greitų atakų ir individualių prasiveržimų.
Lietuvoje moterų krepšinis mano požiūriu šiek tiek lėtesnis, bet apgalvotas, daugiau komandinio žaidimo, kontakto.
– Ką labiausiai jaučiatės išsinešusi iš patirties JAV?
– Tikriausiai didžiausia patirtis buvo pats išvykimas ir savęs išbandymas gyventi toli nuo namų, kur viskas sava ir įprasta, bei keltis ten, kur nieko nepažįsti. Tokia patirtis padėjo labai patobulėti ne tik sporte, bet ir asmeniniame gyvenime. Iš krepšinio pusės jaučiuosi, kad išsinešiau tą greitesnį krepšinį, taip pat ir krepšinį su šou elementais (juokiasi).
Manau, kad žaisti turėtų būti ne tik įdomu, bet ir smagu. Dar išsinešiau ir susižavėjimą kitam sportui – softbolui. Tiesa, per jį patyriau traumą, kuri ir užkirto kelią atgal į JAV, todėl teko savo patirtį toliau kaupti Lietuvoje.
– Pernai su VU žengėte iki B diviziono finalo. Kokius lūkesčius šiemet keliate? Ar realu vėl pasiekti šį etapą?
– Praeitų metų sezonas man asmeniškai labai ypatingas, nes sugrįžau į krepšinį po 1,5 metų pertraukos. Kai galvojau, kad krepšinis liks gražiu prisiminimu, visai netikėtai atsiradau VU komandoje. Todėl ir pasiektas finalas tame pačiame sezone suteikė būtent tas emocijas, dėl kurių krepšinio negalėjau visai paleisti ir sugrįžau.
Manau, kad mes turime puikią komandą ir labai geras žaidėjas, su stipria trenere priešaky. Todėl tikiu, kad finalo ketverte mes tikrai būsime, o ten atiduosime visas jėgas, kad ir vėl pasiektume finalą ir užsikabintume medalius.
