Kauno „Tyra Buss į „Adma Moterų lygą“ ir Baltijos pirmenybes įsiveržė su trenksmu.
26-erių amerikietė šį sezoną per 30 minučių vidutiniškai renka po 22,7 taško, 4,2 atkovoto kamuolio, 3,8 rezultatyvaus perdavimo, 2,5 perimto kamuolio bei 23,7 naudingumo balo.
Šios statistinės grafos yra geriausios ne tik kauniečių gretose, bet ir visame Baltijos čempionate tarp 12 komandų. Ji – antra lygoje pagal rezultatyvumą ir trečia pagal naudingumą.
Tikriausiai nenuostabu, kad T. Buss demonstruoja tokius įspūdingus rezultatus. Tyra baigė Indianos universitetą kaip rekordininkė net septyniose statistikos kategorijose: pagal pelnytus taškus (2 364), perimtus kamuolius (293), rezultatyvius perdavimus (574), įmestas baudas (633) ir taškų vidurkį (17,5).
„Jeigu mane pamatai realybėje, tai nesitiki, kad galėčiau būti gera krepšininkė, – bendraudama su moterulyga.lt teigė 173 cm ūgio gynėja. – Esu gana maža ir smulki blondinė, todėl mažai kas tikėjosi, kad galiu pasiekti tai, ką pasiekiau universitete. Dėl to sunkiai dirbau ir dabar didžiuojuosi tuo.“
Natūralu, kad tokius gebėjimus turinčiai krepšininkei, pabaigus universitetą, Europoje prasivėrė daugybę durų. Tačiau ji į rungtyniauti į Europą vyko ne viena, todėl turėjo atsižvelgti ir į tai.
Praėjusią vasarą vestuvės atšventusi T. Buss su savo vyru Brandonu Davisonu po medaus mėnesio nusprendė persikelti drauge rungtyniauti į Lietuvą.
Žmona priėmė „Aisčių-LSMU“ pasiūlymą, o vyras – Kėdainių „Nevėžio-Optibet“.
T. Buss interviu su moterulyga.lt pasidalino įspūdžiais apie universiteto rekordus, sprendimą atvykti į Lietuvą, „Aisčių-LSMU“ ekipą ir trenerės bei komentatorės išbandytas profesijas.
– Indianos universitete užfiksavote septynis rekordus. Kaip dabar galėtumėte įvertinti tą laikotarpį?
– Tikrai neblogai žaidžiau universitete. Jeigu mane pamatai realybėje, tai nesitiki, kad galėčiau būti gera krepšininkė. Esu gana maža ir smulki blondinė, todėl mažai kas tikėjosi, kad galiu pasiekti tai, ką pasiekiau koledže. Dėl to sunkiai dirbau ir dabar didžiuojuosi tuo.
– Ar prieš įstodama į universitetą tikėjotės, kad jums taip gerai seksis?
– Taip, žinodama savo darbo etiką ir didžiulį norą konkuruoti bei laimėti, supratau, jog įdėjusi daug darbo valandų sporto salėje, galiu pasiekti gerų rezultatų universitete. Visada turėjau didžiulį pasitikėjimą ir tikėjimą savimi. Tie, kurie manydavo, kad negaliu to pasiekti, naudodavau tai kaip motyvaciją, jog galėčiau tapti geriausia savo versija ir įrodyčiau priešingai.
– Ar pabaigus universitetą turėjote tikslą siekti WNBA?
– Besimokydama trečiuosius metus koledže suvokiau, kad galiu žaisti aukštesniame lygyje. Todėl nusprendžiau toliau sunkiai dirbti, dar drąsiau svajoti ir žaisti krepšinį profesionaliai. Augdama tikslo žaisti WNBA neturėjau, bet universitete pradėjau apie tai svajoti. Kai supratau, kad tikrai žaisiu krepšinį profesionaliai, nuo to momento pradėjau dar sunkiau dirbti.
– Universitete taip pat išbandėte save sporto kanalo „Big Ten“ tiesioginės transliacijos komentatorės pareigose. Ar galite daugiau papasakoti apie šią patirtį?
– Kai tik grįžau iš Graikijos, kur žaidžiau krepšinį profesionaliai, su manimi susisiekė „Big Ten“ sporto televizijos kanalas, kuris transliuojamas visoje šalyje. Jie man pasiūlė tapti gyvos transliacijos komentatore. Kitais žodžiais, moterų krepšinio rungtynių metu pateikti savo analizes ir įžvalgas. Ėmiausi šio darbo ir tai truko vieną sezoną, nes prasidėjo koronaviruso protrūkis. Tada jie nusprendė, kad nebegali siųsti komentatorių į rungtynes, o mano kelias pasisuko į treniravimo profesiją.
– Iki tol apie treniravimą galvojote ar šis pasiūlymas nukrito į rankas?
– Tuo momentu nusprendžiau, kad nebenoriu daugiau žaisti, bet vis dar norėjau sieti savo ateitį su krepšiniu. Supratau, kad vienas iš būdų, kaip galėčiau tą išpildyti, buvo treniravimas. Tada susisiekiau su A diviziono universitetu, kuris buvo visai šalia, gal 40 minučių automobiliu nuo mano gimtojo miesto – Karmelio kalno. Labai greitai gavau interviu ir galiausiai jie man pasiūlė trenerės darbą. Tai buvo man puiki vieta pradėti savo trenerės karjerą.
– Ar ir aikštėje esate vokali žaidėja?
– Taip, kaip jau galite matyti, mėgstu nemažai kalbėti (juokiasi). Turiu daug energijos ir nuo mažens turėjau lyderės savybes. Bandau išnaudoti savo vokalinius sugebėjimus ir krepšinio IQ, jog būčiau kiek įmanoma geresne lydere aikštėje.
– Jūsų vyras Bradas Davinsonas šiuo metu rungtyniauja Kėdainių komandoje. Kaip su juo susipažinote?
– Viskas ir įvyko koronaviruso laikotarpiu. Vienas žmogus socialiniame tinkle „Instagram“ man parašė, kad vienas įsimintiniausių jo momentų buvo susitikimas su B. Davisonu.
Todėl pamaniau, kad būtų smagu nusiųsti Bradui šią žinutę, nes tai jį pradžiugins. Nufotografavau šią žinutę ir persiunčiau. Tada mes pradėjome rašinėtis, jis paprašė mano numerio, o visa kita tapo istorija.
– Istorija tęsėsi taip, kad susituokę jūs po kelių savaičių atvykote į Lietuvą. Kaip priėjote prie šio sprendimo?
– Tai buvo beprotiška. Mes susitikinėjome apie 10-12 mėnesių, po kurių jis man pasipiršo. Iki vestuvių praėjo dar vieneri metai, tačiau dar keli mėnesiai prieš vestuves Bradas pasirašė sutartį su Kėdainių komanda, todėl nusprendėme vykti į Lietuvą.
– Bradas buvo pirmasis, kuris rado darbą Lietuvoje. Kaip jums sekėsi ieškoti kitos karjeros stotelės šioje šalyje?
– Mes kalbėjome, kad pirmiausia bandysime rasti jam geriausią komandą ir kartu vyksime į tą šalį. Esame be galo laimingi dėl to, kaip išsprendėme šią situaciją. Jis pasirašė puikų kontraktą ir džiaugiasi naująja komanda. Man taip pat pasisekė, kad radau komandą, kuri ne tik manęs norėjo, bet ir aš džiaugiuosi joje būdama. Tikrai džiaugiamės atvykę į šią vietą.
– Kaip jaučiatės prisijungus į „Aistes-LSMU“?
– Man čia labai patinka. Žinoma, iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, nes visos kitos žaidėjos yra lietuvės, o aš amerikietė. Bet vėliau apsipratau, nes jos irgi pakankamai gerai šneka angliškai. Dėl šios priežasties, kai treneris šneka, aš turiu komandos drauges, kurios man išverčia, ką treneris pasako. Džiaugiuosi turėdama tokias komandos drauges, nes jos yra ir nuostabūs žmonės. Mėgaujuosi žaisdama su jomis.
– Kaip apibūdintumėte savo naująjį trenerį Rimantą Grigą?
– Jis – puikus. Be abejo, jis yra gerai žinomas treneris šalyje ir dabar yra Lietuvos moterų krepšinio rinktinės strategas. Jis man papasakojo apie komandas, kurias treniravo anksčiau, pavyzdžiui, „Žalgirį“. Matosi, kad jis krepšinyje yra jau ilgą laiką, todėl gerai supranta visus niuansus. Jis taip pat daug prisidėjo prie mano įsiliejimo į komandą. Šis treneris mėgsta greitą krepšinį, todėl man tikrai patinka jo treniravimo stilius.
– Ar jums bent kažkiek reikėjo pakeisti savo žaidimo stilių, kad prisitaikytumėte?
– Tiesą sakant, nejaučiu didelio skirtumo. Mane universitete mokė žaisti greitai ir tą patį žaidimo stilių radau šioje komandoje. Be to, aš visada gynyboje buvau kieta žaidėja, todėl nei gynyboje, nei puolime niekas per daug nepasikeitė. Smagu, kad neturėjau keisti savo žaidimo stiliaus.
– Ar prieš atvykdama į Lietuvą domėjotės „Adma Moterų lyga“ ir Baltijos čempionatu?
– Tiesiog pasidomėjau geriausiomis šios šalies komandomis, tačiau atradau kitų faktų apie Lietuvą. Mano Amerikoje gyvenanti teta gimė Lietuvoje. Kai tik Bradas pasirašė sutartį su Lietuvos klubu, aš iš karto susisiekiau su teta. Ji Lietuvoje turi šeimą, kuri mums padeda čia jaustis kaip namuose.
– Baltijos lygoje esate viena iš lyderių pagal rezultatyvumą ir naudingumą. Ar šios pirmenybės atitinka jūsų lūkesčius?
– Man iš tikrųjų žaidimo lygis neturi reikšmės. Tiesiog džiaugiuosi galėdama žaisti krepšinį, kurį be galo mėgstu. Man nesvarbu kokioje lygoje rungtyniausiu, nes visada stengsiuosi žaisti geriausiai kaip moku. Man kaip tik įdomu žaisti prieš Lietuvos ir Baltijos čempionato varžovus.
– „Aistės-LSMU“ ekipoje esate viena daugiausiai patirties sukaupusių krepšininkių. Ar bandote savo treniravimo įgūdžius panaudoti padėdama savo jaunesnėms komandos draugėms?
– Taip, be abejo. Esu 26-erių – antra pagal amžių žaidėja komandoje bei turiu universiteto žaidimo ir treniravimo patirties. Bandau šiuos įgūdžius pritaikyti padėdama kitoms žaidėjoms. Turime talentingų merginų komandoje, manau, kad su vis didesne patirtimi žaisdamos prieš elitinės klasės varžoves jos smarkiai patobulės. Stengiuosi joms padėti visais įmanomais būdais, kuriuos žinau.
– Ar jūs su vyru krepšinio aikštelėje pažaidžiate vienas prieš kitą?
– Mes kartais rungiamės metimų žaidime, nes abu esame geri metikai. Tik stengiamės kuo mažiau konkuruoti, nes abu esame labai konkurencingi. Aišku, aš dažniausiai laimiu (juokiasi).
– Kalbant apie gyvenimą už aikštelės ribų, kaip jaučiatės atsidūrusi Lietuvoje?
– Mums tikrai patinka čia gyventi. Dėl treniruočių ir rungtynių esame pakankamai užimti, todėl turime susidarę dienos rutiną. Iš pradžių buvo sunkiau, nes parduotuvėje kartais randi maisto prekę, ant kurios nėra angliško užrašo. Tuomet tenka telefono pagalba išsiversti ir išsiaiškinti, ar tikrai perki norimą prekę. Tokie smulkūs dalykai kėlė nežinomybės jausmą, bet čia tikrai gražu.
Kėdainiai – mažas miestelis, bet aš irgi užaugau mažoje bendruomenėje, todėl esu tikrai prie to pripratusi. Mes dažnai lankomės Kaune, nes tai vieta, kur treniruojuosi ir žaidžiu rungtynes. Ketiname artimu metu pasikviesti savo tėvus, jog galėtume aprodyti šią vietą.
