FIBA „Šlovės muziejuje“ pagerbta Jurgita Štreimikytė-Virbickienė paliko ryškų antspaudą Lietuvos krepšinyje.
Jurgita Štreimikytė-Virbickienė
| Pozicija: | PF, SF |
| Amžius: | 50 |
| Ūgis: | 190 cm |
| Svoris: | 76 kg |
| Gimimo vieta: | Alytus, Lietuva |
Europos (1997 m.), Eurolygos (2009 m.) ir du Italijos (1992 m., 2002 m.) titulai, penki Baltijos lygos (2003-2007 m.) ir dešimt Lietuvos moterų pirmenybių aukso medaliai (1991-1994 m., 2004-2009 m.).
Prieš 13 metų karjerą baigusi krepšininkė iš viso sužaidė dvylika Eurolygos sezonų, iš kurių du kartus tapo rezultatyviausia finalo ketverto žaidėja, o tris sezonus varžėsi WNBA (2000-2002 m., 2005-2006 m.).
Įspūdingi pasiekimai kalba patys už save, tačiau J. Štreimikytė-Virbickienė nesitikėjo sulaukti vietos FIBA „Šlovės muziejuje“ prabėgus daugiau nei dešimtmečiui po karjeroje padėto taško.
„Buvo netikėta ir reikėjo gerokai suvirškinti. Kol neatėjo oficialus laiškas, tai abejonių tikrai buvo. Kodėl? Kaip? Kas? – apie kvietimą atvykti į FIBA pagerbimo ceremoniją tinklalapiui BasketNews pasakojo Jurgita. – Žinote, gyvenu gyvenimą ir turiu savo ritmą, o karjera jau pasibaigė seniai. Nebuvo galima tikėtis tokių dalykų. Mano reakcija buvo keista – su abejone.“
Nors „Šlovės muziejuje“ yra dar trys lietuviškos pavardės – Modestas Paulauskas, Šarūnas Marčiulionis ir Arvydas Sabonis, tačiau J. Štreimikytė-Virbickienė tapo pirmąja moterimi, sulaukusi tokio pagerbimo tarp Lietuvos atstovų.
BasketNews interviu J. Štreimikytė-Virbickienė plačiai papasakojo apie karjeros pradžią, išvykimą į Prancūziją ir Italiją bei tuo metu galiojusius stereotipus apie lietuvius, fantastišką debiutinį sezoną Eurolygoje, kvietimą ir patirtį stipriausioje pasaulio lygoje WNBA bei Lietuvos moterų krepšinį kamuojančias bėdas.
– Jurgita, gal atsimenate, kaip pati sureagavote, kai sužinojote žinią, kad būsite įtraukta į „Šlovės muziejų“?
– Gavau skambutį, bet negalėjau atsiliepti, nes vedžiau treniruotę. Po to atėjo žinutė iš Vilniaus ir pranešė, kad turi tam tikrų žinių. Vėliau perskambinau ir pasakė man tą žinią. Be abejonės, buvo netikėta ir reikėjo gerokai suvirškinti. Kol neatėjo oficialus laiškas, tai abejonių tikrai buvo. Kodėl? Kaip? Kas? Žinote, gyvenu gyvenimą ir turiu savo ritmą, o karjera jau pasibaigė seniai. Nebuvo galima tikėtis tokių dalykų. Netikėta... Mano reakcija buvo keista – su abejone (juokiasi).
– Kas jums paliko didžiausią įspūdį iš pačios apdovanojimų ceremonijos, vykusios Šveicarijoje?
– Tai man buvo stresinė situacija. Pasiruošimas ir pati ceremonija išmušė mane iš komforto zonos. Graži šventė. Joje sutikau žmones, prieš kuriuos teko žaisti. Smagu buvo apsilankyti ir pačiame „Šlovės muziejuje“.
– Grįžtant į pačią karjeros pradžią, kokią Lietuvos moterų krepšinio lygą prisimenate 1991 m., kai tik pradėjote žengti pirmuosius žingsnius profesionaliame krepšinyje?
– Atsimenu, kad buvo daug komandų, bet dominavo Kaunas ir Vilnius. Tuo metu buvo didelė konkurencija, daug merginų, daug apylygių komandų, todėl buvo įdomus čempionatas. Mano manymu, ir kokybė buvo geresnė.
– Pirmoji jūsų karjeros stotelė užsienyje tapo Prancūzija – Valensjeno USVO ekipa. Ten per keturis sezonus (1994-1998 m.) iškovojote tris sidabro medalius. Kaip atsimenate laikotarpį Prancūzijoje?
– Tai – didelis šuolis į priekį. Prancūzijos lyga buvo tikrai stipri, nes ten daug fiziško kontakto. Teko gerokai paplušėti treniruoklių salėje, kad prisivyčiau tą lygį ir būčiau konkurencinga. Toje komandoje patekau į stipriausią Europos moterų krepšinio turnyrą – Eurolygą, kuri tuo metu vadinosi Čempionų lyga.
Patį pirmą sezoną patekau į Eurolygos finalo ketvertą. Manau, kad tai buvo labai didelė patirtis ir augimo galimybės. Buvome jauna komanda ir labai daug treniravomės.
Prancūzijos lyga irgi buvo labai stipri ir tikrai labai skyrėsi nuo tuometinės Lietuvos moterų lygos, iš kurios išvažiavau. Pirmiausia, Prancūzijoje buvo nemažai užsieniečių. Aišku, ne tiek daug, kiek dabar. Bet jau tada kiekviena komanda turėjo po dvi užsienietes ir pačios prancūzės buvo stiprios.
– Koks buvo jūsų debiutas Eurolygoje?
– Finalo ketverte buvau rezultatyviausia žaidėja ir patekau į simbolinį penketą. Truputį išsišokau tarp visų Eurolygos krepšininkių. Kažkaip pavyko jau pirmajame sezone įsipaišyti Eurolygoje. Tai – nelengvas sezonas, bet jis buvo sėkmingas. Turėjau vieną iš pagrindinių vaidmenų komandoje, o man tuo metu buvo vos 22-eji. Apskritai mūsų komanda buvo labai jauna. Komandos vidurkis – apie 21-eri. Kai sako, kad per anksti Eurolyga, tai manau, kad tikrai ne per anksti. Reikia tikėti, dirbti, žaisti ir startuoti. Mano tokia patirtis.
– Vėliau patraukėte į Italiją – Societos „Ginnastica Comense“ komandą (1998-2002 m.), kur du kartus tapote čempione, o antrame finale ir MVP. Prancūzijoje ar Italijoje jautėtės labiau mylima ir kur jums pačiai asmeniškai labiau patiko žaisti?
– Kai atvažiavau į Italiją, tai mūsų komandoje buvo trys užsienietės. Tuo metu Eurolygoje buvo galima žaisti tik trims legionierėms, o Italijos čempionate – dviem. Todėl buvo šioks toks blaškymasis, nes viena iš mūsų negalėdavo žaisti rungtynių. Tas truputį išmušdavo iš ritmo, nes visada mus tris keisdavo.
Italijos lyga taip pat buvo gana stipri, su daug komandų. Atvažiavau į klubą, kuris turėjo ilgą istoriją – buvo virš 100 metų senumo. Tame klube nebuvo žodžio pralaimėti. Ten egzistavo tik pergalė. Visada privalėjome laimėti kiekvienose rungtynėse. Buvo visai kitoks spaudimas. Jie eilę metų laimėjo Italijos čempionatą ir Supertaures. Tai – didelis klubas su ilga istorija, kuriame praeityje žaidė žymios žaidėjos.
Ta pati Catarina Pollini, kuri buvo apdovanota „Šlovės muziejaus“ ceremonijoje kartu su manimi. Ji tuo metu išvažiavo ir aš ją pakeičiau. Mus su ja visada labai lygino, nes buvome panašios savo išvaizda ir žaidimo stiliumi. Po 20 metų mes su ja susitikome Šveicarijoje. Visai smagiai pabendravome, atrodo, kad kartu žaidėme daug metų, nes sekėme viena kitos karjerą. Nors aš su ja vos kelis kartus susitikau rungtynėse.
Tačiau sirgalių Prancūzijoje buvo kur kas daugiau. Kiekvienose rungtynėse mus palaikė keli tūkstančiai ištikimų sirgalių. Jie niekada nepalikdavo mūsų ir rūpindavosi mumis. Teiraudavosi, kaip mums sekasi, ar nereikia pagalbos. Labai buvo didelis palaikymas iš sirgalių pusės.
– 2000-aisiais buvote pašaukta į WNBA. Kada pirmą kartą patikėjote, kad galite prasibrauti į stipriausią planetos moterų lygą?
– Aš paprasčiausiai neturėjau tokios svajonės. Pati lyga susikūrė 1995 m., o mano pikas buvo 1997-1998 m. Aš kažkaip gerai jaučiausi Eurolygoje, realizuojanti save. Tuo labiau, kad jeigu aš būčiau pasirinkusi WNBA, tai būčiau negalėjusi žaisti Lietuvos rinktinėje. Viskas dubliavosi. Iš pradžių mano pasirinkimas be abejonės buvo rinktinė. Mes ką tik išsikovojome teisę užsidėti marškinėlius su Lietuvos vardu, todėl man nebuvo minčių, kad turiu kažką kitą daryti.
Sužaidėme porą draugiškų rungtynių su Amerika, o šios rinktinės trenerė tuo metu ėmė treniruoti naują WNBA komandą, aš sulaukiau jos skambučio ir mes susitarėme. Tuo metu buvo tam tikros taisyklės, kad paprastai negalėjau papulti į WNBA, todėl turėjau dalyvauti šaukimuose. Todėl ir dalyvavau, bet kad papulsiu, tai aš iš anksto žinojau.
– Kiek iki tol turėjote informacijos ir žinojote apie šias pirmenybes už Atlanto?
– Iki atvykimo į WNBA kažkiek sekiau tą lyga. Aš ten vykdama jau turėjau savo žaidimo stilių ir žinojau, dėl ko ten važiuoju. Tas prisitaikymas nebuvo sudėtingas. Aišku, turėjau visai kitokį vaidmenį negu Europoje. Be abejonės, ten vietinės žaidėjos buvo labai stiprios. Joms buvo prioritetas, bet tai normalu. Bet dar važiuodama žinojau, kad tas mano vaidmuo skirsis, todėl kažkiek teko prisitaikyti. Nebuvo lengva tai, kad kai atvažiavau, pasikeitė trenerė. Todėl užtruko, kol išsikovojau savo statusą. Pirmieji metai buvo sunkesni.
– Kaip sekėsi prisitaikyti prie WNBA fiziškumo?
– Kai išvažiavau iš Lietuvos, buvo visiškai kitoks fiziškumas ir kontaktas. Didžioji dalis užsieniečių žaidėjų buvo aukštos, o aš atvažiavau su savo 75 kilogramais, todėl mane praktiškai iš pradžių išstumdavo iš aikštelės bandant užsiimti poziciją. Teko eiti į treniruoklių salę, porą mėnesių padirbėti ir užsiauginti raumenukų bei keisti žaidimo taktiką. Žinote, kai tu bandai mesti, ir kas antrą tavo metimą blokuoja, tai turi kažką pradėti galvoti.
Žaidimo stilius nuo to laiko, kai žaidžiau Lietuvoje, per vienerius ar dvejus metus pasikeitė. Kai žaidžiau Lietuvoje, paprasčiausiai nesutikdavau tokio fiziškumo ir lygio žaidėjų, todėl greitai reikėjo priimti sprendimus.
– Kiek tuometiniai Italijos ar Prancūzijos moterų klubai atsiliko nuo WNBA suteiktų sąlygų?
– Amerikos klubų žaidėjoms suteikiamos sąlygos smarkiai skyrėsi nuo Europos. Tai nėra tokie patys kaštai. Kai aš žaidžiau, tai WNBA moterų komandos turėjo tą pačią bazę, sales ir administraciją kaip ir NBA komandos. Tos komandos vien administracija buvo per kelis aukštus. Nė vienas Europos klubas neturi tiek aplinkui komandą dirbančių žmonių. Sąlygos žaidėjoms ten buvo daug geresnės. Tau tik reikia ateiti ir atiduoti 100 proc. savęs.
Aišku, skyrėsi žaidimo stilius ir tas pats rungtynių kiekis. Per vieną Eurolygos sezoną aš sužaisdavau tiek pat rungtynių, kiek per pusantro mėnesio WNBA. Eurolygoje kiekvienos rungtynės yra labai svarbios, nes jų kiekis nėra toks didelis. WNBA rungtynių svarba prasideda prieš atkrintamąsias. Ten daugiau orientuota į šou, pramogą, o Eurolygoje yra daugiau atsakomybės ir neturi teisės atsipalaiduoti.
– Kur pati labiau mėgavotės krepšiniu?
– Aš esu europinio krepšinio stiliaus žaidėja. Ten terpė, kurioje jaučiausi realizuojanti save. Esu komandinio stiliaus žaidėja. Man patinka, kai dalyvauja visa komanda, ir nesistengiame išskirti kažkurios vienos žaidėjos. Man patinka, kai gali visi dalyvauti ir būti kiek įmanoma svarbūs bei įdėti indėlį į komandos rezultatą.
– Kaip tuo metu į lietuvę žiūrėjo Prancūzijoje, Italijoje ir Amerikoje?
– 1994-1995 m. Prancūzijoje buvo visko. Klausė manęs tokių klausimų, pavyzdžiui, ar pas mus baltos meškos gyvena? Ar su vežimais važinėja? Kur ta Lietuva? Kokia jūsų kalba? Sakydavo, kad mes rusiškai kalbame. Atsakydavau, kad ne rusiškai ir turėdavau įrodinėti, kad pas mus visai kitokios raidės ir kita kalba. Ir apskritai parodyti, kur ta Lietuva, kad ji apskritai egzistuoja. Tuo metu ir keliauti nebuvo taip paprasta. Kiekvienoje kelionėje man buvo reikalinga viza. Kai visa komanda praeidavo ramiai be vizų, tai aš turėdavau stovėti kitoje eilutėje su užsieniečiais, kuriems reikalingos vizos. Kartais komanda turėdavo net palaukti manęs, kol aš praeidavau patikrą.
Kai atsidūriau Italijoje, tai Lietuva buvo jau kažkiek žinoma. Tokių klausimų jau nebebuvo, o keli italai buvo atvykę manęs aplankyti ir į Lietuvą. Jiems čia labai patiko. Krepšinyje taip pat sutikau krepšinio žmonių iš Italijos, kurie vedė Lietuvos moteris ir sėkmingai dabar gyvena Lietuvoje.
– Dar vienas svarbus etapas jūsų karjeroje buvo sugrįžimas žaisti į Lietuvą (2003-2009 m.). Kodėl priėmėte šį sprendimą ir kiek apskritai toks sprendimas tuo metu buvo sudėtingas?
– Tada aš turėjau vieną geriausių sezonų Italijoje, bet jau kūnas buvo priėjęs ribą ir nebegalėjau žaisti – turėjau padaryti pertrauką. Pagalvojau, kad metai bėga ir laikas vaikeliui. Per tą laiką pasistatėme namus, todėl išvažiavimo atveju reikėjo daryti sprendimus. Galiausiai nusprendėme, kad liksime Lietuvoje. Tuo labiau, kad Lietuvoje buvo galimybė žaisti Eurolygoje. „Lietuvos telekome“ sąlygos tikrai buvo vienos geriausių Europoje, iš to, ką iki tol man teko praeiti. Kam ieškoti kažkur kitur, kai viskas yra namuose?
– Kiek Moterų lyga buvo pasikeitusi sugrįžus, nuo to laiko, kai pradėjote savo karjerą?
– Tada lyga buvo nukraujavusi, aišku, pajėgumas nebe toks, kaip anksčiau. Aišku, „Lietuvos telekomas“ neturėjo lygių, nes žaidė ir Eurolygoje – aukščiausiame lygyje. Todėl nė viena kita komanda negalėjo pasipriešinti. Praktiškai visada buvo aišku, kas bus pirmoje vietoje. Tuo metu konkurencijos dėl pirmos vietos nebuvo.
Atėjus nepriklausomybei, daug kas išgyveno didelę krizę. Daug pasikeitimų ir nutekėjimo, nes išvažiavo daugybę žmonių. Tuo metu atsidarė studijos Amerikoje, todėl jaunos merginos išvažiavo ten studijuoti. Nebeliko žmogiškų išteklių, todėl sumažėjo ir lyga. Bet tokia situacija panaši buvo pas daugelį mažesnių šalių.
– Ar Eurolygos finalo ketvertai su Lietuvos komanda buvo saldesni?
– Tie finalo ketvertai man buvo malonesni. Kai atstovauji savo šalies komandai stipriausios Europos lygos finalo ketverte, tai visiškai kitokia atmosfera ir nusiteikimas. Bet kiekvienas finalo ketvertas sportininkui yra didžiulė šventė. Vien dėl to verta žaisti visus metus, kad tai galėtum pajausti. Tomis dienomis atmosfera būna įelektrinta, nes tu supranti, kad tavo kiekvienas veiksmas gali nulemti rungtynių pabaigą. Niekada negali žinoti, kada kitą kartą žaisi finalo ketverte. Tas svarbumas sukuria ypatingą nuotaiką.
– Kalbant apie Lietuvą, su šalies rinktine 1997 m. iškovojote Europos čempionių titulą. Kokia buvo tos rinktinės sėkmės formulė?
– Labai sudėtinga atsakyti, kas buvo ta sėkmės formulė. Susidėliojo pilna mozaika. Jei bent vienos detalės nebūtume turėjusios, tai gal to galutinio rezultato būtų ir nebuvę. Sunku pasakyti. Mes važiavome be jokio spaudimo ir lūkesčių, o tai leidžia jaustis psichologiškai patogiai. Niekas iš mūsų nesitikėjo titulų. Tuo metu tik antrą kartą Lietuva dalyvavo Europos čempionate, todėl gal mūsų tada neįvertino ir varžovai. Mes ir pačios sau nedėjome spaudimo ir žaidėme kiekvienas rungtynes žingsnis po žingsnio, nemąstydamos, kad mes turime kažką pasiekti. Darėme tai, ką mokame geriausiai, ir paprasčiausiai tuo mėgavomės. Be to, kolektyvas buvo geras. Žinojome, dėl ko kovojame ir kokį vaidmenį kiekviena turime. Ėjome dėl vieno bendro tikslo ir tas tikslas mus vienijo.
– Tai ir buvo jūsų pikiniai karjeros metai?
– Manau, kad taip. Vėliau atėjo laikas, kai reikėjo bent išlaikyti tą formą, nes su manimi pradėjo kitaip elgtis. Po to gaudavau daug daugiau dėmesio – buvau išstudijuota, analizuota ir žinoma žaidėja. Kai prieš tas pačias žaidėjas žaidi dešimtmetį, tai praktiškai pažįsti viena kita. Aišku, nuo to žaidimas darosi tik dar įdomesnis.
– Aptarėme didžiausius jūsų karjeros pakylimus. Ką įvardintumėte kaip skaudžiausią momentą?
– Skaudžiausias momentas – 1999 metų Europos čempionatas. Turėjome galimybę laimėti, nes turėjome tikrai stiprią komandą. Taip pat turėjome užduotį apginti čempionių titulą, bet pralaimėjome ketvirtfinalyje toms pačioms slovakėms, prieš kurias laimėjome finalą. Jos prieš mus pasiekė kerštą ir išvažiavo į olimpiadą, o mes likome už borto. Tikrai buvo labai skaudu, nes buvome pajėgios, bet nesusiklostė tos rungtynės nuo pat pradžių. Bandėme vytis, bet, deja, neužteko jėgų. Tai skaudžiausias momentas, nes kiekvieno sportininko svajonė – patekti į olimpiadą. Išslydo iš rankų, nors tikrai žinojai, kad galėjai.
– Žinant, kiek sportininkams yra sudėtinga padėti tašką karjeroje, kiek jūs šį sprendimą pergalvojote?
– Ir išėjau, ir grįžau, ir vėl išėjau (juokiasi). Tai nėra lengva. Žinai, kad reikia sustoti, bet tai nėra lengva. Tu tame esi dvidešimt metų ir padėti tašką nėra taip paprasta. Iš vienos pusės, kaip ir norėjosi to poilsio, bet tu turi ritmą, režimą, žinai, ką darai ir kur eini. O kitą dieną atsikeli ir sakai: „Aš nežinau, koks mano režimas. Ką aš dabar darysiu? Ką aš veiksiu?“. Staiga tu turi daug laisvo laiko ir nežinai, ką su juo daryti. Reikėjo pereiti šį etapą, bet po pusmečio gavau pasiūlymą prisijungti prie trenerių štabo „Lietuvos telekome“. Be krepšinio ilgai nebuvau.
– Ar žaisdama turėjote norą po karjeros treniruoti komandą?
– Ne, kol žaidžiau tikrai negalvojau. Mąsčiau, kad treniravimas – ne man, nes tai sudėtingas darbas, reikalaujantis labai daug. Bet viskas susiklostė kitaip. Norėjau pasibandyti ir iki šiol dar bandau.
– Šiuo metu treniruojate „Kibirkšties“ antrąją merginų komandą. Kaip jums sekasi prisitaikyti prie šios merginų kartos ir ką pati bandote iš savo pusės įdiegti jaunesnio amžiaus merginoms?
– Galiu dalintis tik savo patirtimi. Krepšinis dabar kitoks ir mes gerokai atsiliekame. Kokią patirtį surinkau Eurolygoje ar rinktinėje, tai dabar krepšinis gerokai pabėgo į priekį. Jis žymiai greitesnis – sprendimus reikia priimti ženkliai greičiau, laisvesnis ir neliko labai išreikštų centrų. Nuo pirmos iki penktos pozicijos žaidėjos turi mokėti valdyti kamuolį ir pataikyti tritaškį. Žaidėjos darosi universalesnės, todėl tenka ir man pačiai prisitaikyti bei ieškoti medžiagos. Viskas eina į priekį, kartos keičiasi ir kiekvieną dieną joms sakau, kad ne tik jos, bet ir aš iš jų mokausi kažką naujo.
Be abejo, aš dalinuosi savo patirtimi, nes negaliu duoti to, ko nepatyriau. Bandau perduoti merginoms, kad be darbo, disciplinos ir aistros krepšiniui labai sunku kažką pasiekti ateityje. Jeigu jos ir nepasirinks krepšininkės karjeros, tai visos tos charakterio savybės, kaip atkaklumas, užsispyrimas, sunkumų įveikimas ir ambicijų paaukojimas komandos tikslams liks joms ateityje. Niekur tai nedings. Krepšinis turi labai didelę naudą ir tai tampa mūsų asmenybės dalimi. Dėl to, kokia tapau, esu dėkinga krepšiniui. Tą ir bandau perteikti auklėtinėms. Bet turi būti aistra, nes ji padeda išgyventi tuos pakylimus ir nusileidimus. Nepasisekus sugrįžti į aikštelę ir vėl viską reikia pradėti iš naujo.
– Pabaigai, pati užsiminėte, kad krepšinis labai greitai keičiasi. Ko Lietuvos moterų krepšiniui šiuo metu labiausiai reikia, norint išvysti daugiau Lietuvos krepšininkių „Šlovės muziejuje“?
– Krepšinis pasikeitė, bet ar mūsų bendruomenė, kuri dirba su mergaitėmis ar moterimis, nori keistis? Kol mes žaidžiame MKL ar Moterų lygoje ir verdame savo sultyse, viskas yra gerai. Bet kai tik mūsų rinktinės išvyksta į Europą, pamatome, kad mes atsiliekame, gerokai atsiliekame. Vadinasi, mums reikia kažką keisti iš pagrindų. Neužtenka vien kažkokiais projektais lopyti skyles. Tai turi būti sisteminga. Žinoma, tam reikia laiko ir kantrybės, bet mes turime keistis iš pagrindų. Ar mes norime keisti savo darbo metodiką? Negali naudoti metodų, kurie veikė prieš 20 metų. Tokia mano nuomonė.
Kalbant apie moterų krepšinį, mums vėlgi nereiktų lyginti anų laikų su dabartiniais. Mergaitės šiais laikais turi žymiai daugiau pasiūlos. Kitas dalykas, ką aš girdžiu, kai dirbu su jaunomis merginomis, tai, kad jos nori derinti studijas su krepšiniu, o tam šiuo metu nėra daug galimybių Lietuvoje. Aš su tuo susidūriau pati. Paskaitos, treniruotės ir rungtynės vakare. Kaip tai suderinti? Jos nori ne tik būti geromis krepšininkėmis, bet ir turėti išsilavinimą.
Nėra lengva moterų krepšiniui šalyje, kur vyrų krepšinis – antra religija. Pažiūrėkite, kiek yra vyrų krepšinio lygų ir jose komandų, kurios turi finansavimą. Kaip tada prasibrauti moterų krepšiniui? Be to, dar yra ir kitos sporto šakos, todėl nėra taip paprasta, nes Lietuva – mažytė. Aišku, nereikia mums labai sielotis ir verkti. Galbūt 6-7 komandos A divizione būtų jau visai neblogai. Taip pat mums nereiktų bijoti, kai mūsų geriausios žaidėjos išvažiuoja į užsienį, kur žaidžia ir auga. Nes jos grįžta į Lietuvą ir atstovauja savo šaliai. Lietuvos rinktinei tai tik į gerą.
Berniukai žaisdami RKL, NKL ir LKL mato, kad galbūt ateityje gali žaisti geresnėje komandoje. Tuo metu mergaites neturi tokio pavyzdžio. Vaikai turi turėti pavyzdį ir norėti kažko siekti ar būti į kažką panašūs. Aš galiu patikinti, kad tos mergaitės yra žingeidžios ir viską išmoksta. Joms tik reikia naujovių.
