Treneris Vilius Stanišauskas praėjusią savaitę sulaukė neeilinio įvertinimo – Lietuvos Respublikos Prezidentūroje iš Gitano Nausėdos atsiėmė apdovanojimą už nuopelnus šalies krepšiniui.
Klaipėdos LCC tarptautinis universitetas / Tvarkaraštis
Vilniaus Kibirkštis
Klaipėdos LCC tarptautinis universitetas
Klaipėdos NeptūnasTačiau LCC tarptautinio universiteto treneris pripažįsta, kad šioje garbingoje ceremonijoje galėjo ir nesudalyvauti, jeigu ne auksinė Lietuvos U-18 merginų rinktinė.
„Šis pripažinimas man reiškia labai daug. Labai smagu gauti tokį įvertinimą. Aišku, to nebūtų be jaunimo rinktinės komandos, su kuria tapome Europos čempionais. Labai dėkoju visiems, kas prie to prisidėjo. Bus geras prisiminimas ateičiai“, – bendraudamas su moterulyga.lt džiaugėsi V. Stanišauskas.
Treneris šių metų atrankos lange į Europos čempionatą taip pat darbavosi su Lietuvos moterų rinktine, kuri galop nepačiupo bilieto į išsvajotą Senojo žemyno čempionatą, o dabar tęsia darbus klubiniame krepšinyje.
„Adma-Moterų lygoje“ jo treniruojama LCC komanda – iškovojusi 3 pergales ir 7 pralaimėjimus, o „Betsafe-Baltijos lygoje“ klaipėdietės su 8 laimėjimais ir 9 nesėkmėmis rikiuojasi 8-oje pozicijoje.
Trečiąjį sezoną paeiliui su LCC krepšininkėmis dirbantis V. Stanišauskas jau dabar didžiuojasi komandos progresu, tačiau svajoja ir apie didesnius tikslus.
„Mūsų dabartinis tikslas – augti kaip organizacijai ir komandai. Aišku, pergalės yra svarbu, aš norėčiau „Betsafe-Baltijos lygoje“ sudalyvauti atkrintamosiose ir Lietuvoje pakovoti dėl medalių. Tikiu, kad mes galime tą padaryti“, – ambicijų neslėpė LCC ekipos generolas.
Interviu su moterulyga.lt V. Stanišauskas papasakojo apie garbingą apdovanojimą, dvejopą jausmą dėl Lietuvos rinktinės, auklėtinės Lauritos Jurčiūtes galimybes rinktinėje, emocingą sesių brazilių duetą bei naujokės blyksnį.
– Šiais metais su Lietuvos moterų rinktine kovojote dėl bilieto į Europos čempionatą. Dabar jau atslūgus emocijoms, kaip vertinate komandos pasirodymą ir ko pritrūko iki išsvajoto tikslo?
– Rezultatą reiktų vertinti neigiamai, nes nepatekome į Europos čempionatą. Bet komanda žaidė neblogai, turėjome geras rungtynes prieš Prancūziją. Prieš tai lange taip pat turėjome geras pergales prieš Suomiją ir Ukrainą. Galbūt tik pastarosios rungtynės prieš ukrainietes buvo nevykusios, nes mums nepavyko fiziškai ir psichologiškai atsigauti po pralaimėjimo prieš prancūzes.
Pats, kaip treneris, gavau labai daug patirties tiek iš rinktinės vyr. trenerio Rimanto Grigo, tiek iš žaidėjų, kurios žaidžia aukštame lygyje. Toks dviprasmis jausmas, nes atrodo, kad kaip ir viskas buvo gerai – faina dalyvauti ir būti, bet gaila, jog nepatekome į Europos čempionatą.
– Praėjusiais metais iškovojote aukso medalius su Lietuvos U-18 merginų rinktine, kurioje spindėjo Justė Jocytė. Kaip jūsų akimis šiai žaidėjai sekėsi įsilieti į pagrindinę moterų rinktinę?
– Aš Justę gerai pažįstu ir žinau, kokia ji yra žaidėja. Justė tikrai visur randa savo vietą ir visi ją žino kaip gerą žaidėją. Ji gauna spaudimo, nes iš tokios jaunos krepšininkė nemažai reikalaujama. Bet ji moka su tuo susitvarkyti ir tai jai nebe pirmas kartas. Justė tikrai įsiliejo gerai, nes ir vyresnės žaidėjos ją puikiai priėmė. Matėme ir pagal žaidimą, kad ji buvo viena iš lyderių komandoje.
– Jūsų LCC komandos auklėtinė Laurita Jurčiūtė taip pat pateko į išplėstinį sąrašą, tačiau į aikštelę progos išbėgti negavo per šį langą. Kaip manote, ko šiai krepšininkei vis dar trūksta, kad ji galėtų pakonkuruoti dėl vietos dvyliktuke?
– Lauritai tikrai dar viskas prieš akis. Ji dar jauna žaidėja, tad šiai dienai vyresnės žaidėjos užima tą vaidmenį rinktinėje. Tačiau kalbėjome su vyriausiuoju treneriu, kad ateis ir jos laikas. Apie tai, ką tobulinti, mes su ja pasišnekėjome asmeniškai. Kiekviena žaidėja žino, kad nėra tobulų krepšininkių ir visoms reikia kažkur tobulėti. Vienai – gynyboje, kitai – puolime.
– „Adma Moterų lygoje“ rečiau iškovojote pergales, tačiau „Betsafe-Baltijos čempionate“ rikiuojatės per vidurį. Kaip apskritai vertinate iki šiol sužaistą sezono pusę?
– Labiausiai džiugina tai, kad esame visiškai kitokia komanda nei buvome per pirmuosius du sezonus. Tapome šiek tiek konkurencingesni, nes šiais metais turime pajėgių žaidėjų ir visą personalo komandą – gydytoją, fizinio rengimo trenerę ir trenerio asistentę. Džiugu, kad einame link profesionalumo. Kalbant apie žaidimą, aš ir pats jaučiuosi daug geriau, kai galiu save realizuoti su žaidėjomis, kurios visiškai įgyvendina tai, ko aš noriu ir reikalauju.
Tai nėra lengva, kai studentės suvažiuoja iš skirtingų šalių ir kultūrų. Vienos krepšinį supranta vienaip, kitos – kitaip. Aš turiu savo sistemą, kurią bandau pritaikyti komandoje. Smagu, kad žaidėjos klauso ir įsiklauso bei turi neblogus charakterius. Visos nori tobulėti, žaisti. Turime tiek rytines, tiek vakarines treniruotes ir per jas sunkiai dirbame. Tikimės, kad sezono pabaigoje tas žaidimas bus dar geresnis negu yra dabar.
– Kaip ir pats užsiminėte, jūsų komandoje daug žaidėjų iš skirtingų šalių. Ar tame matote kokių pliusų?
– Įžvelgiu. Skiriasi charakterių bruožai ir mentalitetas. Turime komandoje žaidėjų iš Pietų, kurios turi karštesnį būdą. Iš jų per treniruotes ir rungtynes matosi užsivedimas ir skatinimas kitų žaidėjų. Tai šiek tiek skiriasi nuo tų pačių mūsų lietuvaičių ar latvių. Mes esame šiek tiek šaltesni – mažiau reaguojantys į viską. Man patinka, kad turime tokių emocingų žaidėjų. Tai – pavyzdys mūsų vietinėms žaidėjoms, kaip galima reaguoti į viską ir užsivesti rungtynėse. Tai – ypač naudinga jaunoms žaidėjoms.
– Tikriausiai turite omenyje sesių duetą iš Brazilijos. Kiek Maiara Dias ir Maisa Dias skiriasi ir kiek jos yra panašios savo žaidimu?
– Taip, jų ne tik išvaizda, bet ir žaidimas labai panašus. Jos tokios žaidėjos, kurios bando daugiau pasinaudoti savo jėga po krepšiu. Galbūt jos neturi labai išskirtinio ūgio (aut. past. – Maiara ūgis – 185 cm, Maisa – 183 cm), tačiau turi stiprius kūnus. Jos neblogai gali ir įmesti į krepšį, ypač treniruotėse. Galbūt per rungtynes jos pataiko mažiau, bet mes skatiname jas tą daryti. Vis tik jos – jaunos žaidėjos, todėl viskas dar prieš akis.
– Nuo sausio pradžios prie komandos prisijungė 20-metė latvė Lina Loceniece. Gal galite papasakoti kaip ji įsiliejo į komandą ir koks yra šios žaidėjos potencialas?
– Ji atvažiavo pas mus iš JAV universiteto. Pradžioje ji turėjo mini traumelę, bet dabar viskas geriau ir tapo viena iš mūsų komandos lyderių. Ji – gero charakterio žaidėja, todėl labai lengvai įsiliejo į komandą. Lina – paprasta ir su ja gali pakalbėti apie bet ką. Taip pat ji labai gerai priima informaciją ir matosi, kad turi gerą krepšinio intelektą. Manau, kad ji – potenciali Latvijos rinktinės žaidėja.
– Ar iš jos tikėjotės tokios greitos pagalbos komandai?
– Mes žiūrėjome, kaip ji žaidė Amerikoje. Be to, aš ją žinojau iš tų laikų, kai ji žaidė Liepojoje. Tikrai žinojau ir tikėjau, kad ji mums padės. Labai džiaugiuosi dėl jos.
– Ar komandą šiuo metu kamuoja kokios traumos?
– Turime kelias traumuotas žaidėjas, kurios yra vienos iš mūsų pagrindinių. Tai – įžaidėja Elizabete Bulane, taip pat Kateryna Dike. Mums be jų tikrai sunku. Laukiame, kad kuo greičiau jos prisijungtų prie komandos. Kateryna prisijungs tik po kelių savaičių, o Elizabete turėtų sugrįžti greičiau. Labai to laukiame, nes jos yra labai svarbios rotacijos žaidėjos.
– Kalbant apie „Adma Moterų lygos“ ir „Betsafe-Baltijos čempionato“ varžovus, kas šį sezoną jums palieka didžiausią įspūdį?
– RSU komanda atrodo galingai. Tai – mūsų stiliaus universiteto komanda, kurioje kai kurios iš žaidėjų jau žaidžia nebe pirmuosius metus. Matosi susižaidimas, jos rodo gerus rezultatus. Taip pat Rygos TTT po Naujųjų metų turi pastiprinimą, su kuriuo bus „Betsafe-Baltijos lygos“ finalo ketverto komanda.
Na ir aišku, iš Lietuvos komandų – tai mūsų „Kibirkštis“ su Gintare Petronyte. Tai komanda, kuri tikrai žais „Adma-Moterų lygos“ ir „Betsafe-Baltijos lygos“ finaluose. Išskirčiau šias tris komandas.
– Kokių lūkesčių ir tikslų pats turite likusiai sezono pusei?
– Mes nesame išsikėlę kažkokių didelių tikslų. Tikslas – pasiruošti kiekvienoms rungtynėms, kaip galima geriau, ir išėjus parodyti kovą. Mano, kaip trenerio, tikslas yra 40 minučių kova, nesvarbu, koks rezultatas. Noriu, kad palaikytume viena kitą, augtume kaip komanda ir kiekviena rytinė treniruotė atneštų kažką gero. Taip pat iš kiekvienų rungtynių pasiimtume kažką gero. Mūsų dabartinis tikslas – augti kaip organizacijai ir komandai. Aišku, pergalės yra svarbu, aš norėčiau „Betsafe-Baltijos lygoje“ sudalyvauti atkrintamosiose ir Lietuvoje pakovoti dėl medalių. Tikiu, kad mes galime tą padaryti.
