Antrus metus paeiliui Lietuvoje surengtame Europos 20-mečių merginų čempionate aptrupėjusiai mūsų šalies auksinei rinktinei trinktelėti durimis nepavyko.
Naują šviežio oro gūsį Lietuvos moterų krepšiniui įpūtusi jaunoji karta į save dėmesį privertė atkreipti dar 2019 m., kai tapo Europos U16 pirmenybių vicečempionėmis, o iš 2022 m. vykusio Senojo žemyno U18 čempionato grįžo su aukso medaliais. Pernai U19 merginų rinktinė pateko tarp 8 stipriausių pasaulyje.
„Kiek emocijų patirta ir išgyventa per tas penkias vasaras, – socialiniuose tinkluose emocinga žinute dalijosi Lietuvos 20-mečių merginų rinktinės strategas Vilius Stanišauskas. – Buvo ir džiaugsmo, ir nusivylimo ašarų, visi kartu tai išgyvenome, treneriai, žaidėjos, personalas. Per tas vasaras prisiminimų prikaupiau visam gyvenimui. Laimėti Europos čempionatą, ruoštis pasaulio čempionatui ne kiekvienam lemta, o mes patyrėme tai visi kartu. Kiekvienai ir kiekvienam iš jūsų sakau ačiū, kad buvote šitame kelyje, kad ėjote kartu. Visi ir visos turite savo vietą mano širdyje. Sėkmės, mano čempionės!“
Visgi šiemet dėl medalių anksti kovą baigusios merginos turnyre finišavo patekdamos tarp 10 geriausių Europos ekipų.
„Norint pasiekti rezultatų, turime kažkaip nelikti paskutiniai, nes tokiu atveju aštuntfinalyje užšoksime ant ispanių. Ispanės, kaip visada, bet kokiame čempionate laimi medalius“, – prieš grupių etapą kalbėjo jaunimo rinktinės vairininkas.
Tačiau išsipildė blogiausias įmanomas scenarijus. Be pergalių grupėje likusių mūsiškių aštuntfinalyje laukė būtent ispanių puolimo viesulas, kuriam pasipriešinti nebuvo įmanoma (40:76).
Po šios nesėkmės lietuvės atsitiesė įveikdamos Vengrijos ir Portugalijos rinktines bei užsitikrino išlikimą A divizione. Visgi paskutiniame turnyro mače nusileido Izraelio krepšininkėms.
„Visos emocijos susidėjo į paskutines rungtynes tiek man, tiek žaidėjoms, – po pasibaigusio čempionato kalbėjo 36-erių specialistas. – Gerda (Raulušaitytė) yra ramiausia mūsų komandos žaidėja, be to, kapitonė, todėl jei ir ji gauna techninę, vadinasi buvo reikalų. Kalbant apskritai apie mačą su Izraelio rinktine, jis parodė visas mūsų didžiausias bėdas. Turėjome problemų su kamuolio išvarymu ir sprendimų priėmimu puolime.
Noriu pasakyti tai, jog nekaltinu nė vienos žaidėjos. Sintija (Aukštikalnytė) ir Danguolė (Pupkevičiūtė) atliko tą darbą ne iš savo pozicijų. Joms buvo tikrai sunku, todėl jas visiškai suprantu ir galiu padėkoti, nes darė, ką galėjo bei paliko širdį aikštelėje.“
Tai atsispindėjo ir komandinėje statistikoje. Stanišausko auklėtinės per 7 rungtynes buvo priešpaskutinėje vietoje pagal rezultatyvius perdavimus (vid. 11,9), keturioliktos pagal pataikymo procentą iš žaidimo (34,1 proc.) ir dvyliktos pagal mažiausiai atliekamų klaidų skaičių (vid. 21).
Be ryškiausio komandos veido Justės Jocytės Europos čempionate buvo ir kitų skaudžių netekčių. Kartu su Klaipėdos LCC vairininku dirbusi Neda Pliatkutė kryžminių kelio raiščių traumą patyrė dar moterų lygos sezono metu, o draugiškose rinktinės rungtynėse dėl pėdos traumos iš rikiuotės iškrito Ugnė Grigaliūnaitė.
Interviu su auksinės merginų kartos vedliu apie paskutinį šokį, tolimesnę merginų ateitį, ašaras ir paskutinę žinutę rūbinėje bei klaustuką dėl klubinio sezono.
– Prieš čempionatą sakėte, jog norint pasiekti rezultatų, turite grupėje nelikti paskutiniai dėl ispanių faktoriaus. Čia ir buvo tas skaudžiausias momentas, jog to padaryti visgi nepavyko?
– Taip kalbėjome prieš viską ir dabar matome, jog ispanės šiame čempionate visas traiško. Akivaizdu, jog grupėje mums reikėjo iškovoti bent vieną pergalę norint užimti trečią vietą ir sąlyginai turėti lengvesnį varžovą. Aišku, niekada nežinosi, kaip toliau būtų buvę, bet turėjome tokį tikslą, gaila, kad tai nepavyko.
Pirmoje dvikovoje su Latvijos rinktine žaidėme neblogai, tik pritrūko geresnių sprendimų rungtynių gale. Prieš slovėnes turbūt išėjome perdegę, nes žinojome, jog tai yra paskutinis šansas kabintis norint būti geriausių aštuonete ir nesutikti ispanių. Sudegėme, nepavyko, man, kaip treneriui, irgi reikia prisiimti kažkiek atsakomybės. Gaila, kad turime tokį galutinį rezultatą.
– Europos čempionatas antrus metus iš eilės vyko Lietuvoje prie savų aistruolių, kaip įvertintumėte visą šį turnyrą?
– Vertinu tikrai gerai, turėjome neblogą palaikymą – Klaipėdoje buvo nemažai žiūrovų, čia (Vilniuje) jų irgi susirinko. Žinoma, jei būtume žaidę dėl prizinių vietų, tų sirgalių būtų dar daugiau. Kaip sakoma – visi fanai mėgsta pergales, bet šiai dienai turime, ką turime. Džiaugiuosi, jog gavome tokios patirties, nes su šiomis merginomis esu nuo 2019 metų, visada žaisdavome užsienyje, dabar viską užbaigėme Lietuvoje.
– Šiame U20 čempionate neturėjote ne tik Justės Jocytės, Nedos Pliatkutės, bet pasiruošimo metu dar praradote ir Ugnę Grigaliūnaitę. Kaip šis praradimas dar papildomai keitė jūsų žaidimo planą?
– Keitė, tikrai keitė ir Nedos Pliatkutės nebuvimas, kuri ir kamuolį išvarydavo, ir agresyviai gindavosi. Apie Justę nėra ką kalbėti ir kiek ji mums sukurdavo bei viską palengvindavo. Ugnė Grigaliūnaitė taip pat turėjo puikų sezoną „Kibirkštyje“ ir tikrai būtų padėjusi aikštelėje. Ne viskas pagal planą, dažniausiai taip ir būna, džiaugiuosi tomis merginomis, kurios buvo.
Ta pati 14-metė Gabija Galvanauskaitė, ją pasikvietėme užkamšyti spragas. Momentais buvo baisu, jog jos nesulaužytų, nes jai vos 14-lika metų. Tiek šiandien, tiek keliuose mačuose prieš tai, ji parodė, kad gali žaisti.
– Kurių jūsų rinktinės krepšininkių žaidimas šiame čempionate nudžiugino?
– Kai toks rezultatas, negali sakyti, jog kažkas nudžiugino, nes viskas susideda į taip, kaip žaidėme. Ko tikėjomės, tą ir gavome, bet iš savo aukštų žaidėjų reikia pasakyti atskirą ačiū Gerdai Raulušaitytei, kuri turėdavo dengti ir varžovių lyderes, ir pati puolime žaisti. Šiame čempionate ji sužaidė neįtikėtiną skaičių minučių. Lygiai tas pats su mūsų gynėjomis, kurios žaidė ne savo pozicijose, darė ne savo darbą. Nenorėčiau kažko atskirai išskirti, todėl noriu visoms dar kartą stipriai padėkoti, kad jos aukojo savo laiką, vasarą, sunkiai dirbo, nes buvo žaidėjų, kurios atsisakė.
– Kokių pagrindinių dalykų kaip treneris išmokote per šias vasaras su merginų rinktinėmis?
– Aš nuo 2015 m. dirbau Klaipėdos moterų komandoje ir jau žinojau, kuo tas moterų krepšinis skiriasi nuo vyrų, kaip reikia su merginomis bendrauti tiek aikštėje, tiek rūbinėje. Pasakysiu taip, kad turėjau ir gerų mokytojų šalia savęs – Ramunė Kumpienė, kuri pakvietė mane į moterų komandą ir daug davė, Linas Šalkus, iš kurio sulaukdavau gerų patarimų ir puikiai sutariame. Kažką iš jų pasiėmęs nusivežiau į pirmąją merginų rinktinę ir su tuo bagažu pradėjau po truputį važiuoti.
Per šį laiką augau kaip treneris, kadangi ir Europos, ir pasaulio čempionatuose sutikome gerų specialistų, iš kurių galėjau nemažai pasimokyti. Noriu padėkoti Lietuvos krepšinio federacijai, kad man suteikė progą dirbti su šiomis merginomis ir tobulėti drauge su jomis.
– Šiai merginų kartai vadovaujate nuo 2019 metų, kokią tolimesnę žaidėjų ateitį ir perspektyvas matote moterų krepšinyje?
– Tikrai matau, jei 2019 m. likome antri. Aišku, toje rinktinėje žaidė vieneriais metais vyresnės 2003 m. gimusios merginos. Urtė Čižauskaitė, Audronė Zdanevičiūtė, epizodinius vaidmenis atlikdavo Gerda Raulušaitytė ir Ugnė Sirtautaitė, bet jau tada supratau, kad iš jų užaugs žaidėjos. Ta pati Viltė Andrunavičiūtė, Rusnė Augustinaitė, mačiau, kad su šia komanda galime kažko pasiekti. Tai prasidėjo jau 2019 m. per pirmąsias draugiškas rungtynes, kai pamačiau kiek jos turi energijos, kaip myli žaidimą, tada ir supratau, jog galima nuveikti kažką gero.
– Paskutinis šokis yra baigtas, tikiu, kad rūbinėje po visko buvo nemažai emocijų. Kokią paskutinę žinutę nusiuntėte komandai?
– Tikrai rūbinėje buvo ir ašarų, bet tiesiog pasakiau, kad 2019 m. atvažiavęs čia, jokioje rinktinėje dar nebuvau dirbęs nei asistentu, nei vyriausiuoju treneriu, todėl nežinojau, ko tikėtis. Tačiau per pirmas kelias treniruotes pamačiau neeilines asmenybes. Žiauriai gerai susibendravome, kaip ir minėjau rūbinėje, prabėgus 2 savaitėms po kiekvieno čempionato jau laukdavau kitos vasaros ir darbo su jomis.
Padėkojau už tai, kad mes kartu užaugome ir jos man padėjo tai padaryti. Iškovojome Europos čempionių titulą, palinkėjau, jog tų pergalių ir emocijų, kurias patyrė U18 čempionate, savo kelyje kiekviena turėtų kuo daugiau. Visą gyvenimą tai prisiminsiu ir mano širdyje kiekviena iš jų turi savo vietą.
– Žvelgiant į likusią vasarą, kokie planai jai ir artėjančiam klubiniam sezonui?
– Savaitę turėsiu poilsio, vėliau bus pagrindinės moterų rinktinės stovykla, kurioje irgi būsiu. Ten taip pat laukia geras kolektyvas ir žaidėjos bei vyksta darbas. Dėl klubinio krepšinio kol kas nežinau, žiūrėsime, nieko konkretaus, todėl neturiu atsakymo kas laukia ateityje.
BasketNews
