Praėjusią vasarą FIBA mokymuose tarp keturių geriausių trenerių išrinkta Milda Sauliūtė spalio 23-27 dienomis stažavosi Prahoje.
Alytaus sporto ir rekreacijos centre dirbanti strategė Čekijoje turėjo galimybę gyvai stebėti Prahos ZVVZ USK komandos pirmąsias Eurolygos rungtynes su Šekszardo „Atomeromu KSC“ ekipa iš Vengrijos.
Prahos klubą šiuo metu treniruoja FIBA Šlovės muziejuje pagerbta Slovakijos trenerė Natalia Hejkova, kuri yra M. Sauliūtės FIBA mokymų mentorė.
Vilnietė ne tik turėjo galimybę gyvai stebėti rungtynes, bet ir dalyvauti Eurolygos komandos vaizdo įrašų peržiūrose, treniruotėse bei N. Hejkovai užduoti visus norimus klausimus.
M. Sauliūtė interviu su Moterulyga.lt papasakojo apie Prahoje vykusioje stažuotėje išmoktas pamokas, Eurolygos lygį, N. Hejkovos darbo metodus bei būsimą išvyką į Stambulo „Fenerbahče“ stovyklą.
M. Sauliūtė praėjusią vasarą Slovėnijoje dalyvavo pirmajame FIBA rengiamų mokymų etape, kuriame buvo pakviesta tęsti FIBA mentorystės programą. Apie tai daugiau sužinoti galite paspaudę čia.
– Milda, prieš keturis mėnesius kalbėjomės po jūsų FIBA mokymų Slovėnijoje, kur buvote išrinkta tarp keturių geriausių trenerių. Tada minėjote, kad buvote pakviesta tęsti mentorystės programą. Ar pastaroji komandiruotė į Prahą ir buvo šio projekto tęsinys?
– Taip, iš maždaug dvidešimt trenerių buvo atrinktos keturios, kurios galėjo tęsti FIBA mentorystės programą.
– Gavote galimybę iš arti stebėti Prahos ZVVZ USK komandos Eurolygos pirmąsias rungtynes. Gal galite plačiau papasakoti apie šią patirtį?
– Stebėjome ne tik Eurolygos rungtynes, bet ir beveik visas treniruotes, video peržiūrą bei susirinkimą prieš mačą. Aišku, kai stebi Eurolygoje dalyvaujančios komandos treniruotes, tai supranti, jog tai – visiškai kitas lygis. Tai skiriasi nuo mano darbo, kuriame aš treniruoju jaunas mergaites. Bet idėjų ir minčių kilo ir tikrai buvo naudinga. Rungtynės buvo tikrai įdomios, nes Eurolyga yra aukščiausio lygio Europos turnyras. Smagu buvo pasimėgauti gražiu krepšiniu.
– Iš nuotraukų teko matyti, kad sėdėjote labai arti suolelio, todėl tikriausiai galėjote girdėti trenerės N. Hejkovos pastabas savo auklėtinėms. Ką pamatėte ir išgirdote?
-– Taip, rungtynėse sėdėjome gana arti. Be to, po kiekvienos treniruotės ji prieidavo ir mes galėdavome pasikalbėti – ji kažką papasakodavo arba mes galėdavome užduoti jai klausimus.
– Kaip N. Hejkovai sekėsi dalintis nurodymus rungtynių metu?
– Po dviejų kėlinių jos komanda pralaiminėjo, todėl gaila, kad per ilgąją pertrauką neturėjome galimybės išgirsti, ką ji pasakė. Ji atrodo, kaip gana rami asmenybė. Kai kalbėjomės, ji pati sakė, kad žaidėjos pačios supranta, kad jos daro klaidas ir ne visoms žaidėjoms naudinga uždėti papildomą spaudimą. Jei kažkuri iš auklėtinių padarydavo eilę klaidų, tai ją pasodindavo, o ši nusiramindavo ir vėl išeidavo į aikštelę. Per minutės pertraukėles ji taip pat gana ramiai aiškindavo, paprašydavo susikaupimo ir prisiminti tas smulkias detales.
– Kokias detales Eurolygos kalibro trenerė N. Hejkova daugiausiai akcentavo?
– Natalios Hejkovos žaidimo ir treniravimo stilius yra, kuo greičiau nubėgti ir kuo greičiau užpulti, kad nereiktų vargti ilgoje pozicinėje atakoje. Ji visada tą akcentavo. Ji taip pat akcentavo varžovių stipriąsias savybes, ant kurių prašydavo nepasimauti. Treniruotėse akcentus dėdavo ant išsidėstymo aikštėje. Naujo krepšinio neišrasi, tačiau viską lemia smulkiausios detalės.
– Gal kažką specifiško bandysite pritaikyti ir pati treniruodama mergaites?
– Viską kopijuoti nėra naudinga. Reikia atrasti kažką savitą, aišku, kažką iš jos pasiimsiu geriausio, kas man tinka ir patinka. Dirbdama trenerės darbą kartais prisimenu ir savo buvusių trenerių taikytas metodikas ir bandau jas pritaikyti.
Mano auklėjamos komandos žaidžia U16 čempionate, todėl daugiau žaidžiame ne pozicinį, o bėgantį krepšinį. Bet aš joms taip pat akcentuoju įvairias smulkias detales, susijusias su situacijų vertinimu ir aikštės išsidėstymu, kad jos netrukdytų viena kitai. Kažko labai naujo nesužinojau, bet supratau, kad gal ne iki galo visada pasakydavau, o kartais pasakydavau ir per daug informacijos.
– Taip pat anksčiau minėjote, kad mentorystės programoje gausite galimybę nuotoliniu būdu dalyvauti seminaruose. Ar teko sudalyvauti juose?
– Taip, turėjau asmeninį pokalbį su sporto psichologe, kuris padėjo susidėlioti taškelius ant i. Pavyzdžiui, rungtynėse, ką labiau akcentuoti tiek pačiai sau, tiek žaidėjoms. Visgi rungtynės – stresinė situacija tiek man, tiek žaidėjoms. Mokiausi, kaip tokiose situacijose nepamesti galvos ir priminti auklėtinėms detales.
– Ar FIBA mokymuose gavote atsakymų, kur turite pati labiausiai patobulėti norėdama žengti žingsnį į aukštesnį lygį?
– Taip, po kelionės su sporto psichologe išsigryninome savybes, kurias norėčiau labiausiai patobulinti ir ten dabar daugiausiai tobulėju.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate treniruodama mergaičių grupes?
– Šiemet tikrai turiu iššūkių, nes mano penkios žaidėjos išvyko mokytis ir tobulėti į aukštesnio lygio krepšinio mokyklas. Jas pamatau tik rungtynėse arba savaitgalį vykstančiose treniruotėse. Kita vertus, smagu, kad jos sportuoja du kartus per dieną ir beveik dvigubai greičiau tobulėja. Už jas labai džiaugiuosi, bet sunkumas tas, kad treniruotėse nebelieka 10 žaidėjų. Taip pat šiais metais atėjo penkios naujokės, kurias turiu mokyti nuo bazinių dalykų, todėl iššūkių tikrai yra daug. Tai nėra labai lengvas darbas, bet smagus. Mano merginos – jaunos, todėl norisi, kad jos tobulėtų greičiau nei jos šiuo metu tobulėja. Siekiu tiesiog dirbti savo darbą su tokiu pačiu užsidegimu ir noru bei siekti kuo daugiau pergalių.
– Kitais metais vyksite į Turkiją, kur žinių semsitės iš Stambulo „Fenerbahče“ trenerės Marinos Maljkovič. Ką žinote apie šią išvyką?
– Žinau, kad ši išvyka įvyks po rinktinių lango, vasario pabaigoje. Labai laukiu, nes Marina yra visai kitokia trenerė nei Natalia. Tą sužinojau iš mentorystės programos vadovių. Jos – visiškai skirtingos asmenybės, todėl elgiasi skirtingai tiek treniruotėse, tiek rungtynėse. Bus labai įdomu pamatyti.
– Kalbant apie tarptautinius turnyrus, Vilniaus „Kibirkštis“ šiais metais neblogai startavo Europos taurėje. Ar tenka stebėti jų žaidimą ir kokį įspūdį ši komanda jums palieka?
– Neturiu galimybės nuvykti gyvai stebėti jų rungtynių, bet žiūriu internetu. Labai smagu, kad jos demonstruoja gerą žaidimą ir pasiekia pergales.
– Šį sezoną toliau žaidžiate B divizione ir pirmaujate rezultatyvių perdavimų grafoje. Ką galėtumėte patarti merginoms, kurioms nori taip ilgai ir solidžiai žaisti krepšinį?
– Galiu patarti tik tiek, kad kiekviena treniruotė ir kiekvienos rungtynės yra didžiulis džiaugsmas. Žaidžiant reikia mėgautis tuo, ką darai. Stengtis daryti viską, ką moki geriausio. Ir, aišku, kiekvieną minutę ir kiekviename žingsnyje tobulėti.
– Dalyvaujate FIBA projekte, kurio pavadinimas: „Įgalinkime treneres“ (angl. „Empowerment of female coaches“). Kaip manote, ko Lietuvos trenerėms labiausiai trūksta, kad jos galėtų treniruoti A diviziono, Europos taurės ar net Eurolygos komandas?
– Visų pirma reikėtų moterims trenerėms suteikti daugiau pasitikėjimo. Taip pat jos turėtų ir daugiau pasitikėti savimi. Tai vyksta ne tik Lietuvoje. Turėjau galimybę kalbėti su kitomis Europos trenerėmis, tai moteris krepšinyje ir dar trenerė – vis dar stigmatizuojama, bet taip yra ne tik Lietuvoje. Merginoms trenerėms reikia sunkiai dirbti iš visos širdies ir pritaikyti viską, ką mokame. Lietuvoje tikrai turime gerų moterų trenerių, bet joms trūksta tiek asmeninio, tiek kitų žmonių pasitikėjimo.
