Labuckų šeimos istorija: „Gyvenimą susitvarkėme ne kaip priimtina, o kaip patogu mums“

2020-03-09 13:39
ltok.lt
Nuotr.: LTOK/Kipras Šreimikis
Nuotr. LTOK/Kipras Šreimikis

„Esu Arnas, buvęs profesionalus krepšininkas, o dabar pilnu etatu dirbu tėčiu“, – šypsodamasis sako 32-ejų metų Arnas Labuckas. 15 metų krepšinį žaidęs vyras pernai paskelbė apie karjeros pabaigą ir atsidėjo sūnaus auginimui. Šiandien jis – laimingas šeimos vyras, kuris stengiasi kuo stipriau palaikyti krepšinio aukštumų siekiančią žmoną Giedrę (29).

Ankstų pirmadienio rytą Labuckų namuose Liubline (Lenkija) jau garuoja kava, o mažylis Kevinas dar nerangiais vaikiškais žingsniais prašo dėmesio. Kol krepšininkė Giedrė Labuckienė kraunasi sportinį krepšį ir ruošiasi į treniruotę, verdančią košę maišydamas Arnas paima ant rankų nerimstantį sūnų ir pradeda kalbinti.

Netrukus jie abu pabučiuoja mamą ir palinki sėkmės treniruotėje. Taip šeima gyvena jau aštuonis mėnesius: Giedrė žaidžia krepšinį, o Arnas rūpinasi metų ir dviejų mėnesių sūneliu, prižiūri buitį ir stengiasi žmonai suteikti visokeriopą palaikymą.

„Šeimoje esame lygiaverčiai partneriai. Galbūt Arnas šiuo metu daugiau valandų praleidžia su sūnumi, gal aš daugiau naktų praleidau, bet kas tai skaičiuoja? Kas skaičiuoja kiek aš uždirbu, kiek Arnas uždirbtų?

Nėra vyriškų ir moteriškų darbų. Jei jis išvykęs, aš galiu lovą sustatyti, o jam nėra moteriškas darbas gaminti maistą. Mes darbais esame pasiskirstę taip, kaip mums patogu, o ne siekdami kam nors įtikti“, – sakė Labuckienė.

Labuckų šeimos istorija pradeda Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) inicijuotą kampaniją „HeForShe“. Tai Jungtinių Tautų projektas, kviečiantis vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis aktyviai siekti lyčių lygybės, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga.

Ilgai brendęs sprendimas

Labuckas krepšinį žaidė 15 metų, daugiausia – Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), tuo metu Giedrė Labuckienė, krepšinio pasaulyje geriau žinoma Paugaitės pavarde, rungtyniavo Lietuvos, Prancūzijos, Baltarusijos, Latvijos ir Lenkijos aukščiausiose lygose.

Praėjusį sezoną Lietuvos rinktinės narė dėl nėštumo praleido, o pavasarį, kai sūnui Kevinui buvo vos 3 mėnesiai, krepšininkė sulaukė pelningo pasiūlymo iš Liublino AZS UMCS klubo.

„Iš pradžių planavome, kad po gimdymo pirmąjį sezoną praleisiu Lietuvoje, tačiau sulaukiau kvietimo grįžti tiesiai į aukštą lygį užsienyje. Kai pasakiau Arnui, jis tik paklausė, ar noriu, ir paskatino nedelsiant pasirašyti sutartį. Sakė: visą kitą išspręsime, dar yra laiko“, – prisiminė Labuckienė.

Pernai Prienų „SkyCop“ ekipai atstovavęs Arnas taip pat sulaukė Lenkijos klubų susidomėjimo, o pora svarstė apie galimybę ieškoti auklės ar prašyti tėvų pagalbos, tačiau galiausiai nusprendė, kad jų prioritetas – šeima ir augantis sūnus. Taip Arnas rugpjūtį jautriu įrašu instagrame pranešė apie karjeros pabaigą.

„Šis sprendimas nebuvo priimtas per vieną naktį, jis brendo nuo sūnaus gimimo ir atėjo natūraliai. Kaip ir viskas, kas vyksta mūsų šeimoje. Tiesiog supratome, kad mano pasitraukimas iš krepšinio – logiškiausia ir mūsų šeimai geriausia išeitis. Juk Giedrė yra šiek tiek jaunesnė, be to, ji moterų krepšinyje vaidina svarbesnį vaidmenį nei aš vaidinau vyrų krepšinyje“, – argumentus dėstė Arnas.

Sunkiausias nemokamas darbas

Gyvenant visuomenėje, kur įprasta matyti šeimos buitį prižiūrinčias moteris ar paskui krepšininkus į svečias šalis vykstančias jų žmonas, toks Labuckų šeimos modelis kai kuriems gali pasirodyti neįprastas. Tačiau pora į diskusijas nesileidžia – gyvena taip, kaip patogu jiems.

„Lietuvoje yra nusistovėjęs standartas, kad žmona prižiūri namų ūkį. Mūsų šeimoje yra kitaip ir aš čia nematau nieko stebuklingo ar neįprasto. Džiaugiuosi, kad ir artimiems žmonėms nekyla klausimų, visiems čia natūralus dalykas.

Būna, kad rečiau sutinkami žmonės kartais klausia, ką dabar veikiu, ar nesinori savęs kur nors realizuoti. Tuomet dažnai norisi pasiūlyti tokį gyvenimą išbandyti. Vyrams kartais atrodo, kad jei prižiūri vaiką, tvarkai buitį, tai nieko neveiki.

Tikrai siūlau pabandyti viskuo pasirūpinti ne dieną, ne savaitgalį, bet mėnesį ar daugiau. Tuomet pažiūrėsime, kiek liks laiko savirealizacijai. Tai yra sunkiausias nemokamas darbas žmonijoje. Bet kartu tai ir svarbiausias darbas – išauginti sūnų ir kuo stipriau palaikyti karjeros siekiančią žmoną.

Kadangi pats žaidžiau krepšinį, puikiai žinau, koks tai sunkus darbas. Todėl norisi, kad bent namie ji turėtų kuo mažiau rūpesčių ir atsakomybių“, – sakė Labuckas.

„Daug apie tai nekalbame, bet kai pasikalbame, tai iki ašarų. Man atrodo, kad aš nieko nedarau, tik nuvažiuoju į treniruotę ir grįžusi džiaugiuosi sūnumi, o Arnas visą juodą darbą padaro: užmigdo, gamina, išskalbia, ką reikia paima, nuveža.

O jam – atvirkščiai, atrodo, kad aš per daug vaiku rūpinuosi ir pavargstu, ant savo pečių nešu sportinę karjerą ir šeimos bagažą. Mes labai vertiname vienas kito darbą“, – sakė Giedrė.

Palaikymas, padėjęs pasiekti aukštumas

Kai po treniruotės mėtydama į krepšį Liublino arenoje Giedrė pamatė atbėgantį sūnų, moters veidas nušvito. Netrukus berniukas ant parketo jau pats bandė pagauti kamuolį, o Arnas paleido taiklų metimą iš vidutinio nuotolio.

Krepšininkė stiprų šeimos palaikymą jaučia ne tik namuose, bet ir salėje. Kai komanda žaidžia Liubline, Arnas ir Kevinas stengiasi rungtynių nepraleisti.

„Matydama juos arenoje esu rami, žinau, kad viskas yra gerai, o man belieka žaisti. Jei jie negali ateiti, nieko baisaus, bet po dviejų kėlinių rūbinėje visada patikrinu telefoną, ar viskas jiems gerai“, – sakė ji.

Daug metų sportu gyvenęs Arnas – tikras krepšinio fanatikas ir stengiasi neatitrūkti nuo naujienų, tačiau paties žaidimo nesiilgi. Labiau komandinės dvasios, išvykos rungtynių ir buvimo komandos dalimi. Todėl prieš kelias savaite Liubline jis prisijungė prie mėgėjų komandos.

Paklaustas, ką jam reiškia stebėti žaidžiančią Giedrę, vyras susigraudina. Tai matydama krepšininkė jį stipriai apkabina ir abu kurį laiką tyli.

„Man tai reiškia viską. Tai mano gyvenimas. Aš savęs šiame sporte nebematau, todėl stengiuosi kuo stipriau palaikyti ją. Kuo jai geriau, tuo mes laimingesni. Ir atvirkščiai – kuo mes laimingesni, tuo ji geriau žaidžia“, – kalbėjo Labuckas.

„Arnas yra žmogus, kuris žodžiais daug nepasako. Jis man kasdien nesako, kad myli, tačiau jo ir Kevino palaikymas yra išreikštas veiksmais. Aš tai visada jaučiu.

Jo pastangos ir tai, ką jis dėl manęs daro man atveria visus kelius. Man tiesiog reikia daryti tai, ką moku geriausiai ir džiaugtis savo vaiku ir vyru. Tikrai šis klausimas jautrus mums abiem.

Arnas yra žmogus, kuris man padėjo pasiekti viršūnes: tiek sporte, tiek motinystėje. Su juo pasiekiau visus savo gyvenimo džiaugsmus. Kol nebuvo Kevino, kartais pagalvodavau, kad turbūt jau būtų nebaisu mirti, nes aš jau tiek laimės gyvenime patyriau. Būdama kartu su jais jaučiu pilnatvę“, – neslėpdama jausmų kalbėjo Giedrė.

Sirgaliai – šeštasis žaidėjas

Krepšininkei arenoje svarbus ne tik šeimos, bet ir sirgalių palaikymas. Namų rungtynes dažnai stebi 2-3 tūkst. žiūrovų, kurių sukuriama atmosfera – lyg šeštasis komandos žaidėjas.

„Tarp žaidimo tuščioje ir pilnoje arenoje skirtumas yra didžiulis. Mūsų sirgaliai – pagrindinė priežastis, kodėl kartais laimime vienu tašku. Kai jie ošia man šiurpas eina per odą. Tai nepakartojamas dalykas. Mes, krepšininkės, tuomet kaip ant scenos. Ir nebūtinai arena turi būti sausakimša, svarbiausia, kokią nuotaiką sirgaliai atsineša ir kaip serga“, – pasakojo Labuckienė.

Projektu „HeForShe“ taip pat siekiama atsigręžti į komandines moterų sporto šakas, parodyti, ką sportininkėms reiškia pilni stadionai ar arenos ir paskatinti pagalvoti, ar moterų sportui skiriama pakankamai dėmesio ir palaikymo.

Jau dešimtmetį užsienyje rungtyniaujanti krepšininkė pastebi, kad klubuose, kurie sulaukdavo didžiausio sirgalių palaikymo, ypatingas dėmesys buvo skiriamas reklamos strategijai.

„Manau, čia uždaras ratas: kuo geresni rezultatai, tuo didesnis palaikymas, ir atvirkščiai. Auga talentinga karta, rengiami projektai, mergaitės domisi krepšiniu. O su jaunąja karta galbūt ateis ir kitoks požiūris į marketingą.

Liubline pusę mano darbo sudaro žaidimas, o kitą pusę – marketingas. Mes kiekvieną savaitę einame į darželius, mokyklas, dalyvaujame fotosesijose. Kai žaidžiau Prancūzijoje, eidavome net į žinomų automobilių gamintojų gamyklas ir save reklamuodavome.

Lietuvoje šiuo klausimu šiek tiek atsiliekama, tačiau esu tikra, su laiku viskas ateis. Esame teisingame kelyje“, – pasakojo Labuckienė.





Rodyti komentarus


Rašyti komentarą

Vardas:      
  Iš viso: 0

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.